„Tyrimais įrodyta, kad vaikai būdami ligoninėje net ir su tėvais patiria      didžiulį stresą, ar potencialią traumą, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie yra visiškai vieni“, – sako organizacijos „Savanoriai vaikams“, vykdančios iniciatyvą „Niekieno vaikai“ vadovė Ieva Šuipė. Anot jos, net ir kelios dienos teigiamo ryšio prisideda prie vaiko raidos gerinimo – būtent tą ir stengiasi daryti iniciatyvos savanoriai: jie rūpinasi tiek fiziologiniais, tiek emociniais vienišų vaikų esančių ligoninėje poreikiais. Su jais kalbasi, žaidžia, ramina, padeda išbūti su sunkiais jausmais, neviltimi, skausmu ar išgąsčiu.

Ligoninės personalas neturi išteklių

I. Šuipė pasakoja, kad vaikai, kurie ligoninėje dienas leidžia vieni anksčiau dažniausiai būdavo iš globos namų ar globėjų šeimų, iš sudėtingų situacijų šeimose. Šiuo metu, daugiausia tokių, kurie turi tėvus ar globėjus, bet dėl tam tikrų priežasčių jie negali būti su savo vaiku ligoninėje. Pavyzdžiui, tai gali būti daugiavaikė mama, kuri gyvena užmiestyje ir turi pasirūpinti kitais savo vaikais esančiais namuose.

„Žinoma, vaikai yra prižiūrimi ligoninės personalo, tačiau reikia suprasti, kad jie neturi galimybių nei techniškai, nei emociškai su vaikučiais būti visą parą: žaisti su jais, atliepti visus      jų poreikius, pasirūpinti kuomet jie verkia. Gali būti, kad vaikai valandų valandas lauks, kol kažkas prie jų prieis arba kažkas iš ligoninės darbuotojų atsilaisvins. Yra buvę, kad kūdikiai verkdavo taip ilgai, kad galų gale – nustodavo, nes suprasdavo, kad niekas prie jų neprieis“, – pasakoja organizacijos vadovė.

Organizacijoje veikia per 300 savanorių

Anot I. Šuipės, šių metų birželį iniciatyvai „Niekieno vaikai“ sueina septyneri metai. Organizacija veiklą šiuo metu vykdo visuose penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, o ją sudaro 22 darbuotojai ir per 300 savanorių, kurie yra kritiškai svarbi pagalbos teikiamos vaikams dalis.

„Yra      dalis savanorių, kurie su mumis dirba nuo pat iniciatyvos įkūrimo pradžios. Vis tik, dauguma pas mus savanoriauja metus, du, tris. Normalu, kad žmonės keičiasi, juk bėgant laikui keičiasi ir jų gyvenimo aplinkybės“, – pasakoja I. Šuipė.

Anot jos, prisijungti prie savanorių komandos nėra taip jau paprasta. Ji pasakoja, kad žmonės, kurie nėra susidūrę su savanoryste arba organizacijos veikla dažnai rašo žinutes, kad šiuo metu turi laiko ir galėtų ateiti pabudėti į ligoninę, tačiau visi „Niekieno vaikai“ savanoriai turi būti specifiškai parengti, praeiti atrankas, mokymus, kurie trunka 6 savaites. Praėjus šiuos žingsnius su  savanoriais yra pasirašoma savanorystės sutartis ir tik tuomet galima pradėti budėjimus.

„Visą savanorių veiklą koordinuoja koordinatorės, iš esmės, dirbančios      nuo ankstaus ryto iki nakties, keičiančios viena kitą, yra sudaromi savanorių budėjimo grafikai. Kuomet ligoninėje atsiranda vienišas vaikas, kuriam reikia mūsų pagalbos, koordinatoriai kreipiasi į tuos, kurie gali budėti ir iš jų sudaro, kuo mažesnę komandą, kad jie besikeisdami tarpusavyje galėtų užtikrinti visą budėjimo prie vaiko poreikį.

Poreikis, vėlgi, yra nustatomas priklausomai nuo vaiko amžiaus, būklės, situacijos. Prie vienų vaikų, pavyzdžiui, pačių mažiausių arba stipriausiai sergančių reikės budėti visą parą, prie vyresnių vaikų užteks budėti dalį dienos, prie paauglių – užteks užsukti vakare arba savaitgaliais, kuomet jiems yra labiausiai vieniša“, – pasakoja I. Šuipė.

Stengiasi, kad prie vieno vaiko budėtų tie patys žmonės

„Niekieno vaikai“ vadovė pasakoja, kad tipinė savanorių budėjimo pamaina yra penkios valandos, tačiau ji gali būti ir ilgesnė. Pavyzdžiui, visa naktis. Tokia pamaina prasideda vakare, dar prieš vaikui užmiegant ir budint iki ryto.

„Stengiamės, kad prie vieno vaiko ateitų kiek įmanoma tie patys žmonės. Aišku, to neįmanoma padaryti jeigu budėjimas yra ilgas, trunkantis daugiau nei keletą savaičių ar mėnesį. Tuomet savanorių komanda prasiplečia. Vis tik, įdedama labai daug jėgų, kad vaikas tuos savanorius pažintų, užmegztų su jais ryšį.

Savanoriai budėjimo metu paprastai daro viską, ką įprastai darytų rūpestingi tėvai arba globėjai. Jie padeda pasirūpinti vaiko fiziologiniais ir emociniais poreikiais: padeda jiems pavalgyti, nusiprausti, persirengti, palydi juos į procedūrą. kalbasi su jais, žaidžia, ramina“, – kalba I. Šuipė.

Didžioji dalis lėšų – iš GPM paramos

Ji pasakoja, kad svarbiausias organizacijos pajamų šaltis – fizinių asmenų teikiama finansinė parama. Didžiausią jų dalį „Niekieno vaikai“ gauna gaudami 1,2 proc. GPM paramą.

„Visuomenė mus tikrai remia ir palaiko. Praėjusiais metais buvome ketvirti tarp NVO, kurios surinko didžiausią GPM paramos dalį. Kita svarbi dalis – fiziniai ir juridiniai asmenys. Sulaukiame ir vienkartinių aukų, tačiau turime ir periodinių aukotojų. Finansinė parama mums reikalinga tam, kad galėtume kokybiškai vykdyti atrankas, mokymus ir teikti palaikymą savanoriams, išlaikyti darbuotojus.

Be to, dalį surenkamos paramos skiriame visuomenės edukacijai, švietimui, šios problemos išryškinimui. Net ir patys rėmėjai sako, kad jiems ši tema artima, jautri, ne visi jie turi laiko savanoriauti, tad renkasi prisidėti finansiškai“, – sako I. Šuipė.

Mažesniuose miestuose susiduria su ligoninių uždarumu

Kalbėdama apie didžiausius iššūkius su kuriais šiuo metu susiduria organizacija I. Šuipė sako, kad vienas jų – organizacijos plėtra, kuri yra susijusi su ligoninių uždarumu mažesniuose miestuose, kita – savanorių ir darbuotojų entuziazmas ir šalia lydinti nuolatinė perdegimo rizika. Kalbėdama apie plėtrą ir tai, kiek organizacija galės užtikrinti, kad nė vienas vaikas neliktų vienišas priklauso ne tik nuo savanorių, bet ir nuo to, kiek tokią veiklą palaiko pati ligoninė ir jos personalas.

„Mažesniuose miestuose kartais pasitaiko atvejų, jog apie vienišus vaikus taip ir nesužinome. Kartais taip nutinka dėl personalo nesupratimo prie kokių vaikų mus kviesti, kartais, galbūt, dėl kažkokių kitokių priežasčių.     . Vis tik, mūsų savanoriai yra tik tam, kad teiktų emocinį palaikymą, jie neturi medicininio išsilavinimo, mes neatliekame ir nepretenduojame į gydytojų ar slaugos personalo darbą      Esame vietoje tėvų ar kitų artimųjų, kurių šalia nėra ir tik laikina stotelė vaiko gyvenime, suprantame savo vaidmens ribas“, –  sako I. Šuipė.

Paklausta apie tai ar pastebi, jog  Lietuvoje keičiasi požiūris į savanorystę, filantropijos kultūrą I. Šuipė teigia, kad tokioje neatlygintoje veikloje vis daugiau žmonių mato prasmę, filantropijos kultūra Lietuvoje taip pat keičiasi į gerą – prie to prisideda ir Kultūros ministerija.

„Pradžioje dar girdėdavome pasipiktinimą, kaip mes galime vaikus vadinti „niekieno“, juk jie yra valstybės, mūsų visų. Dabar tokių klausimų kyla vis mažiau. Juk mūsų toks tikslas ir yra – padaryti, kad tais vaikais būtų pasirūpinta, būtent dėl to, kad jie yra mūsų visų”, – teigia I. Šuipė.