Kalvarijos savivaldybė

Kalvarijos savivaldybė
Kalvarijos savivaldybė
Kalvarijos savivaldybė yra pietvakarių Lietuvoje, Marijampolės apskrityje. Savivaldybės centras – Kalvarija.
Laisvės g. 2, LT-69214 Kalvarija
Įmonės kodas: 188751268
Telefonas: +370 343 23894, Faksas: +370 343 60610
Kalvarijos savivaldybė

Statistika

10 444 
Gyventojų skaičius
23,7  žm./km²
Gyventojų tankumas
440  km²
Plotas
343 
Telefono kodas

Kalvarijos savivaldybės istorija

Iki XIII a. pab. didžioji Užnemunės (Sūduvos) dalis priklausė jotvingiams. Apie tai liudija jų palikti piliakalniai, kapinynai ir dalis išlikusių upių bei ežerų vardų. XIII a. pabaigoje kryžiuočiams pagaliau palaužus jotvingių pasipriešinimą, šis kraštas ištuštėjo, apaugo giriomis. Iki pat Žalgirio mūšio Užnemunė buvo niekieno žemė. Jos nevaldė nei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), nei Ordinas. Per Užnemunę kryžiuočiai žygiuodavo link Nemuno ir puldinėjo Lietuvos valstybę. Net 20 kryžiuočių kelių vingiavo per Užnemunės girias.

Po pergalingo Žalgirio mūšio Užnemunės priklausomybės klausimas išsisprendė LDK naudai. 1422 m. pasirašius Melno taiką, LDK atgavo visiems laikams šį kraštą, bet tik 1529 m. nuo Vištyčio ežero iki Nemuno buvo išvesta siena su Prūsija.

Sūduva iki pat XVI a. buvo Lietuvos valdovų nuosavybė, jų medžioklės plotai, kuriuos prižiūrėjo sekėjai ir girininkai. Pamažu valdovai prie Nemuno buvusius dvarus ėmė dalyti didikams ir bajorams, kartu atiduodami ir Sūduvos girių plotus. Taip prasidėjo didžiųjų Sūduvos girių kolonizacija, kuri tęsėsi apie 300 metų. Pamažu buvo kertami miškai, kūrėsi kaimai, dvarai, buvo tiesiami keliai, statomos bažnyčios.

XVI a. pabaigoje ar pačioje XVII a. pradžioje iš Simno per Nemunaičio girią Virbalio link jau buvo nutiestas kelias. Toje vietoje, kur jis kirto Šešupę, buvo pastatytas tiltas, prie kurio greičiausiai įsikūrė sargybinių tarnyba.

Nemunaičio giria XVII a. I pusėje jau buvo sparčiai kertama. Lankeliškių bažnyčios krikšto metrikų knygose minimi girios vakariniame pakraštyje tuo metu jau buvę Grajauskai, Ožkabaliai, Vinkšnupiai, Patilčiai. 1649 m. Alytaus ekonomijos inventoriuje paminėti rytinėje Nemunaičio girios dalyje Strazdai, Sūsninkai, Nemunaičiai. O tarp Kirsnos bei Aistos ir Rausvės upių dar plytėjo giria. Tą patvirtina ir švedų pulkininko Georgo von Švengelno 1655 m. sudarytas dalies Žemaitijos bei Sūduvos žemėlapis. Jo originalas prieš kelerius metus surastas Stokholmo nacionaliniame archyve. Tai seniausias ir pakankamai detalus Užnemunės žemėlapis. Šiame žemėlapyje dabartinėje Kalvarijos ir Marijampolės vietoje pavaizduota didžiulė giria su užrašu „Grosse Wildtnus“. Į vakarus nuo jos pažymėti Gražiškiai, Lankeliškiai, Karalkrėslis, Vilkaviškis, o rytuose – Simnas ir kitos vietovės.

Daugelis Sūduvos istorijos tyrinėtojų sutaria, kad karų su Rusija ir Švedija metu XVII a. viduryje žmonės, bijodami priešų kariuomenės siautėjimo, bėgo slėptis į didžiąsias Sūduvos girias. Dalis tų pabėgėlių čia įsikūrė nuolatiniam gyvenimui ir labai paspartino šių girių kolonizaciją. Būtent šiuo laikotarpiu Nemunaičio girioje, šalia Simno-Virbalio kelio prie tilto per Šešupę, ir įsikūrė Triobių kaimas. Jis pirmą kartą minimas 1660 m. LDK pavietų (apskričių) mokesčių sąraše. Nurodoma, kad Triobiuose tada gyveno 30 gyventojų, t. y. apie 5 šeimos.

XVII a. pabaigoje sudaryta Kirsnos-Nemunaičio girininkija, kurią nuo 1684 m. valdė LDK didysis etmonas Kazimieras Sapiega. Šioje girininkijoje besikuriantiems kaimams valdyti prie Šešupės buvo įkurtas dvaras, pavadintas Kalvarija. Šis dvaras pirmą kartą paminėtas 1690 m. Trakų pavieto padūmės rejestre. Tada Kalvarijos dvarui priklausė 65 dūmai. Dvarą valdė Rečicos vaiskis ir Bresto teisėjas Kristupas Aleksandras Gordzijevskis. Iki šiol nėra aišku, kodėl netoli Triobių įsikūręs dvaras buvo pavadintas Kalvarija. Nuo 1700 m. jau vartojamas dvigubas pavadinimas Triobiai-Kalvarija. Tas rodo, jog kaimas su dvaru jau sudarė vieną vienetą.

Iki XVIII a. pradžios Triobiai-Kalvarija bei aplinkiniai kaimai priklausė Gražiškių parapijai. 1708 m. naujasis Kirsnos-Kalvarijos girininkijos valdytojas Mykolas Sapiega išdavė Gražiškių ir Triobių (Kalvarijos) kunigui Jonui Kazimierui Sabaliauskui raštą, kuriuo patvirtino jo teisę toliau statyti bažnyčią ir paskyrė jai 4 žemės sklypus Triobių (Kalvarijos) miestelyje: prieglaudai, mokyklai, mokytojui ir vargonininkui, bei davė dvi pievas – Smetoniškę ir Geldašiškę.

1728 m. Kalvarija tapo parapijos centru, kuriam priklausė 20 kaimų.

1737 m. Kirsnos-Kalvarijos seniūnijos inventoriuje išvardyti jau net 24 jai priklausę kaimai, bet pats miestelis neaprašytas. Paminėtos tik jo krautuvės, karčemos bei malūnas. Iš išlikusio 1752 m. Vilhelmo Šlemylerio Kalvarijos aprašymo matyti, kad visi namai buvo mediniai (tarp jų ir bažnyčia, žydų sinagoga, kunigaikščio rūmai). Paminėti ir du ąžuoliniai tiltai per Šešupę. Nurodoma, kad miestelyje gyvena daug turtingų žydų, turinčių gerus namus. Aplink Kalvariją dar plytėję nemaži ąžuolynai.

1765 m. revizijos duomenimis, Kalvarijoje gyvenę 1 003 žydai, turėję 160 namų. Tuo metu miestelyje būta Turgaus aikštės ir 7 gatvių.

Naturalu, kad išaugusios Kalvarijos gyventojai siekė gauti visišką savivaldą. Baigiantis XVIII a., kai 1788 m. susirinkęs ketverių metų Seimas Varšuvoje ėmėsi valstybės reformų, tam susiklostė palankios sąlygos. Dar 1790 m. buvo sudarytas detalusis Kalvarijos miesto ir parapijos inventorius.

1791 m. Kalvarijos miesto ir seniūnijos delegacija nuvyko į Varšuvą ir kreipėsi į Seimą, prašydama suteikti Kalvarijos miestui visą savivaldą. 1791 gruodžio 27d. (trečiąją Kalėdų dieną) ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis įteikė Kalvarijos miesto delegacijai Aktą-privilegiją apie Magdeburgo miesto teisių suteikimą. Aktas suteikė teisę Kalvarijai statyti rotušę, steigti teismą, policiją bei suteikė herbą.

Po III ATR padalijimo, 1795 m. Sūduva, tad ir Kalvarija, atiteko Prūsijai. Miestas tapo prūsų sudarytos naujos apskrities (Kreis) centru. Prūsų valdžia pastatė mieste didžiulį kalėjimą, kareivines. Į miestą ėmė keltis vokiečiai.

1807 m. pagal Tilžės taikos sutartį Kalvarija pateko į Varšuvos kunigaikštystės sudėtį ir toliau buvo apskritis (powiat) centru. 1812 m. kilus Prancūzijos ir Rusijos karui, per Kalvariją žygiavo prancūzų armijos III, IV ir VI korpusai, o tų pačių metų gruodį pro Kalvariją link Seinų pravažiavo pats Napoleonas Bonapartas.

1815 m. po Vienos kongreso Varšuvos kunigaikštystė, taigi ir Kalvarija, atiteko Rusijai ir išbuvo jos valdžioje lygiai 100 metų. Kalvarija pradžioje buvo Augustavo, o nuo 1867 m. Suvalkų gubernijos apskrities centru. Būdama Rusijos imperijos valdžioje, Kalvarija sparčiai augo. Dar palankesnes sąlygas miesto augimui sudarė 1820-1829 m. pro Kalvariją nutiestas Peterburgo-Varšuvos plentas. Prie jo Kalvarijoje 1829 m. buvo pastatytas arklių pašto pastatų kompleksas. 1840 m. mieste įsteigtas gėrimų fabrikas, kuris gamino likerį ir romą. 1841 m. įkurta amatų mokykla.

Mieste be lenkiškos parapinės dar veikė ir žydų bei vokiečių pradinės mokyklos. Mieste augo nauji pastatai. 1835-1840 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, panašiu laiku pastatytas ir ilgasis žydų krautuvių pastatas, kuris skyrė bažnyčią nuo Turgaus aikštės. Buvo 24 krautuvės, 21 karčema. Veikė 6 odos dirbtuvės, linų apdirbimo bei gėrimų fabrikėliai. 1857 m. mieste iškilo antroji mūrinė (eklektinė) žydų sinagoga ir Talmudo mokyklos-rabino namo pastatas. 1858 m. šalia pašto pastatų pastatyta evangelikų-liuteronų bažnyčia. Dauguma evangelikų-liuteronų mieste buvo vokiečiai, tai šią bažnyčią dažniausiai vadindavo „Kirche“.

1860 m. Kalvarijoje buvo 8 450 gyv. Veikė plytinė, kalkių degimo krosnis, 2 aliejaus spaudyklos, 2 brovarai, vandens ir olandiškas vėjo (buvęs miesto pietinėje dalyje, Gardino gatvės gale) malūnai, 2 vario dirbinių fabrikėliai. Tais pat metais rekonstravus buvusią špitolę, pastatytas apskrities administracijos pastatas. 1863 m. pastatytas didžiulis Šv. Jurgio ligoninės pastatas.

1867-1868 m. dėl nederliaus kilo badas, daug žmonių neteko darbo. Prasidėjo emigracija į JAV. Tačiau miesto gyvenimas nesustojo. 1872 m. mieste veikė 2 vaistinės, kurių viena (L. Vagnerio) buvo laikoma gražiausia visoje Suvalkų gubernijoje. Gatves apšviesdavo 28 žibalinės lempos. Stovėjo 2 rusų kariuomenės pulkai (2 449 kariškiai). 1895m. A. Stoklickis įkūrė mieste spaustuvę (veikė iki 1909 m.), veikė net 3 knygynai. Tais pačiais 1895 m. kilo didelis gaisras (sudegė miesto šiaurinė dalis). 1898-1899 m. miesto pietinėje dalyje, prie plento į Suvalkus, pastatytas didžiulis naujų mūrinių rusų kareivinių kompleksas. Nuo Alytaus per Simną į Kalvariją nutiestas naujas plentas. 1899 m. Kalvarijoje A. Zilberšteinas įkūrė pirmąją fotografijos ateljė.

Kalvarija buvo svarbus uždraustos lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo centras.

Nesulėtėjo miesto plėtra ir XX a. pradžioje. 1900 m. mieste veikė 139 krautuvės. Tais pat 1900 m. Mokyklos gatvės gale pastatytas dviaukštis spirito rektifikavimo įmonės pastatas su aukštu kaminu, įsikūrė miesto ugniagesių komanda. 1903 m. pastatyta nauja didelė Šv. Agaono cerkvė ir smulkaus kredito banko pastatas. 1905 m. rekonstruotas bažnyčios pastatas (išmūryti bokštai, pristatytos šoninės navos). Nuo 1906 m. joje įvestos pamaldos ir lietuvių kalba.

1905 m. lapkričio 27 d. leidus Suvalkų gubernijoje kurti lietuviškas draugijas bei mokyklas, 1906 m. įsisteigė Kalvarijoje „Žiburio“ draugijos skyrius, kuris jau tų pat metų gruodžio 26 d. surengė pirmą viešą lietuvišką vakarą, o 1908 m. vasario 2 d. atidarė mieste lietuvišką pradžios mokyklą. Be šios mokyklos mieste veikė dar 4 (rusų dviklasė, privati rusų progimnazija-pensionas, vokiečių bei žydų) mokyklos. Mieste įsikūrė ūkio draugijos „Žagrė“ skyrius, kuris 1908 liepos 20 d. įsteigė savo krautuvę.

1908 m. Kalvarijoje buvo Turgaus aikštė ir 16 gatvių. 1910 m. Šešupės vingyje prie tilto buvo įkurtas parkas ir pavadintas karališkuoju. 1913 m. iki tol miestą apšvietusios žibalinės lempos pakeistos šviesesnėmis karbidinėmis. Tuo metu mieste jau buvo 2 telefono linijos (Apskrities valdyba sujungta su kareivinėmis, o A. Brauno namas – su I. Romanovo malūnu). Apie 1910 m. J. Trockis įkūrė mieste tabako ir popirosų fabriką, o S. Kronzonas 1912 m. – ūkio mašinų dirbtuves.

1914 m. iš Sibiro grįžęs lietuvis V. Žičkauskas įsteigė Kalvarijoje pirmąjį kinematografą.

1914 m. kilęs I pasaulinis karas nutraukė taikų miesto gyvenimą. Jau 1914 m. rugsėjo 10 d. vokiečių kariniai daliniai pirmą kartą įžengė į Kalvariją. Rugsėjo 29 d. Rusijos kariuomenei pradėjus kontrpuolimą, vokiečiai apleido Kalvariją. Sugrįžo į miestą rusų administracija.

1915 m. pradžioje vokiečiai pradėjo naują puolimą ir vasario 13 d. antrą kartą užėmė Kalvariją. Rusai bandė miestą vėl atsiimti, bet nesėkmingai, todėl fronto linija ilgesniam laikui sustojo tik apie 1,5 km į rytus nuo miesto ir išsilaikė iki pat vasaros. Mūšių metu miestas nukentėjo, o didžioji jo dalis buvo vokiečių prieš pat 1915 m. Velykas specialiai sudeginta. Vokiečių administracija pakeitė dalies miesto gatvių pavadinimus: Peterburgo gatvė pervadinta Kaizerio Vilhelmo, Vižainio – Hindenburgo vardais.

Didžioji dalis miesto gyventojų artėjant frontui pasitraukė. Likę miestiečiai gyveno rūsiuose, skurdo, badavo. 1915 m. vasarą frontas nusirito į rytus, o sugriautas bei sudegintas miestas liko vokiečių okupacinės administracijos valdžioje dar trejiems metams. 1916 m. gegužės 1 d. vokiečiai panaikino Kalvarijos apskritį. Jos centru tapo Alytus. Mieste dar labiau sumažėjo gyventojų. Žydai sparčiai kėlėsi į mažiau nukentėjusius Marijampolę bei Alytų. Mieste buvo įkurta lietuvių našlaičių prieglauda, pusiau vokiška pradinė mokykla.

1918 vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, Kalvarijoje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, dar tvirtai tebesilaikė vokiečių kariškiai. Tik tų pačių metų lapkritį kilus Vokietijoje revoliucijai ir pasibaigus karui, vokiečiai rengėsi apleisti ir Kalvariją. Tada mieste buvo surengtas gyventojų susirinkimas, išrinkta lietuviška miesto Taryba. Pamažu miesto padėtis ėmė gerėti, jis gydė karo žaizdas. Buvo atstatomi pastatai, pradėjo veikti krautuvės, dirbtuvės.

Pagal okupuotosios Lietuvos dalies ribą nustačius demarkacijos liniją, Kalvarija tapo pasienio miestu ir neteko pagrindinio ankstesnės ūkinės veiklos užnugario Seinų-Suvalkų pusėje. Miestas liko Marijampolės apskrities valsčiaus centru. Jame labai sumažėjo gyventojų skaičius.

Tačiau miesto gyvenimas pamažu stabilizavosi. Nuo 1919 m. normalizavosi miesto švietimo reikalai: veikė dar 1918 m. atsikūrusi lietuviška bei vokiečių ir žydų pradžios mokyklos. Tuo pat metu įkurta ir lenkų pradžios mokykla, kurią išlaikė miesto lenkų komitetas. 1919 m. įkurta lietuviška „Žiburio“ progimnazija ir žydų progimnazija. Mieste atsikūrė dalis prieškarinių įmonių. 1923 m. pastatytas kinoteatras „Žvaigždė“. Buvo suremontuoti per karą apgriauti žydų „kromai“ prie Turgaus aikštės. Miesto plėtrai nemažos reikšmės turėjo 1923 m. nutiestas Kazlų Rūdos-Šeštokų geležinkelis.

1925 m. mieste jau buvo 86 krautuvės, 11 restoranų bei valgyklų, 12 dirbtuvių, 2 knygynai, 2 vaistinės, 2 viešbučiai, kino teatras, 1926 m. iš Tauragės atkelta psichiatrijos ligoninė, kuri įsikūrė buvusiose rusų kareivinėse. 1930 m. Laisvės prospekte „American Oil“ kompanija pastatė autobusų stotį. Kursavo autobusai į Kauną, Marijampolę. 1932 m. pastatytas gelžbetoninis tiltas per Šešupę Vilniaus gatvėje.

1934 m. Kalvarijai suteiktos II eilės miesto teisės. 1935 m. įsteigtas gelumbės fabrikas „Šešupė“, pieno perdirbimo įmonė „Gerovė“, kapitališkai suremontuotas tiltas per Šešupę plento į Suvalkus trasoje. 1936 m. pagal inž. P. Butrimo projektą pastatyti nauji neoklasicistinio stiliaus bažnyčios vartai su skulptūromis (autorius M. Menčinskas), aptvertos kapinės. Buvo statoma „Gerovės“ pieninė prie plento į Alytų, prekybininkai broliai Jonas ir Juozas Daugirdai pastatė 500 vietų kino teatrą „Orija“.

1939 m. kilus karui, Kalvarijos kareivinėse įsteigta internuotųjų lenkų kariškių stovykla. 1940 m. birželio 17 d. į Kalvariją įžengė Raudonosios armijos daliniai, kurių dalis buvo dislokuota ir kareivinėse. 1940 m. pab. – 1941 m. pr. iš Kalvarijos į Trečiąjį Reichą repatrijavo dauguma miesto vokiečių (apie 200). Mieste veikė iš Suvalkų trikampio perkeltiems lietuviams maitinti įsteigta valgykla. 1941 m. birželio 14-16 d. buvo ištremta į Sibirą apie 100 miesto gyventojų.

1941 m. birželio 22 d. 5 val. ryto vokiečių aviacija bombardavo miesto centrą (daugiausia Vytauto g. rajoną, kuriame buvo Raudonosios armijos 128 divizijos štabas) ir kareivines. Apie 8 val. mieste ėmė veikti LAF’o Kalvarijos grupės ginkluoti kovotojai, raudonarmiečiai bėgo, vokiečiai įžengė į miestą 10 val. Vėl ėmė veikti miesto savivaldybė, policija. Įsikūrė vokiečių komendantūra. Buvo suimti buvę aktyvistai bei komjaunuoliai ir liepos 9 d. sušaudyti prie Orijos ežero. Mieste dar likusius apie 1 000 žydų rugpjūčio mėn. suvarė į getą, kuris buvo įkurtas sinagogų komplekse, o rugsėjo 1 d. nuvarė į Marijampolę ir sušaudė. Atsitraukdami vokiečiai susprogdino elektrinę, pieninę, malūną. Buvo sugriauta centrinė miesto dalis.

1950 m. birželio 20 d. Kalvarija tapo rajono centru. Pradėtas leisti laikraštis „Komunizmo aušra“. Dar 1948 m. parke nugriautas Nepriklausomybės, o 1950 m. ir Lietuvės Motinos paminklai. Tais pačiais metais iškėlus psichiatrijos ligoninę į Pažaislio vienuolyną, kareivinėse buvo dislokuoti Raudonosios armijos daliniai. Mieste veikė malūnas, pieninė, lentpjūvė, aliejaus spaudykla. Sodų gatvėje buvusio tabako fabriko pastate įkurta nauja elektrinė. 1954 m. I. Černiachovskio gatvėje atidarytas naujas vidurinės mokyklos pastatas. Miesto centre buvusiame skvere pastatytas standartinis Lenino biustas. 1956 m. paleista nauja elektrinė. 1958 m. pastatytas rajono Vykdomojo komiteto pastatas, statoma nauja plytų gamykla. 1961 m. ėmė veikti naujoji plytinė (vėliau – Sieninių medžiagų gamykla), 1963 m. – naujoji pieninė. Tais pat metais atidaryta nauja universalinė parduotuvė, naujas vidurinės mokyklos pastatas, pagrindinės gatvės išasfaltuotos. Mieste suplanuotos ir daugiausia individualiais namais užstatytos L. Giros, Kosmonautų, M. K. Čiurlionio ir kt. gatvės.

1962 m. gruodžio 8 d. panaikintas Kalvarijos rajonas. Miesto raida labai sulėtėjo. Atsilaisvinusiose rajono administraciniuose pastatuose įsikūrė iš Belvederio (Seredžiaus) atkeltas Maisto pramonės technikumas (direktorius A. Jusčius). 1963 m. Kalvarijos vidurinėje mokykloje įkurtas muziejus (vadovė M. Makarskaitė). Aštuntojo dešimtmečio pradžioje miesto plėtra labai sulėtėjo, ėmė mažėti gyventojų, ypač jaunimo. 1977 m. prie miesto skvero pastatytas naujas pašto pastatas, 1978 m. mieste buvo 11 parduotuvių.

1979 m. V. Kapsuko ir Pionierių gatvių kampe pradėtas statyti miesto ir apylinkės vykdomųjų komitetų pastatas, mieste pradėti tiesti vandentiekio ir kanalizacijos tinklai. 1981 m. parengtas naujas miesto plėtros planas. Tais pačiais metais pastatytas vidurinės mokyklos pastato priestatas. Panaikinus aštuonmetę internatinę mokyklą, jo pastate dar kurį laiką veikė vidurinės mokyklos pradinės klasės, o po kapitalinio remonto 1987 m. įsikūrė ligoninė.

Prasidėjus Atgimimui, 1988 m. rugsėjo 15 d. mieste įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupė, kuri po mėnesio spalio 16 d. surengė skvere prie pašto pirmąjį mitingą. Aptikus sovietmečiu nugriautų Nepriklausomybės bei Lietuvės Motinos paminklų liekanas, jie buvo atkurti ir atstatyti.

1990 m. rugsėjo 1 d. panaikintas Kalvarijos maisto pramonės technikumas. Jo pastate įsikūrė bankas, biblioteka. Privatizavus buvusių vartotojų kooperatyvo parduotuvių bei kitus visuomeninius pastatus, įsikūrė mieste privačios parduotuvės, kavinės ar biurai. Miesto raidai tam tikros reikšmės turėjo Kalvarijos muitinės atidarymas bei tarptautinės trasos „Via Baltika“ nutiesimas.

1997 m. įsteigtas miesto laikraštis „Kalvarijos kronika”(ėjo iki 2007 m.). 2000 m. Kalvarija tapo savivaldybės centru. 2002m. jos administracija persikėlė į rekonstruotą pastatą Laisvės bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvių kampe. 2007 m. Kalvarijos vidurinė mokykla tapo gimnazija. 2009 m. kovo 6 d. įsteigtas naujas laikraštis „Kalvarijos kraštas“.


Naujienos
2020-ieji – kuklesni, bet neprasti metai investuotojams 2020-ieji – kuklesni, bet neprasti metai investuotojams
2019-12-09
Šiemet investuotojai akcijų rinkose galėjo džiaugtis dviženkle grąža. Kritus palūkanų normoms, kilo obligacijų kainos.
Kauno miesto architektūros ateitis: užmiesčiuose – daugiau įdomių objektų Kauno miesto architektūros ateitis: užmiesčiuose – daugiau įdomių objektų
2019-12-09
Kauno miestas gali pasigirti išlaikyta tarpukario architektūra ir tuo pačiu daugybe neseniai iškilusių šiuolaikinės architekt...
Atrado vietą, kur knygos po eurą Atrado vietą, kur knygos po eurą
2019-12-09
Lietuvoje prieš maždaug dešimtmetį pradėjęs augti susidomėjimas knygomis dabar yra daugmaž stabilizavęsis, bet knygos išlieka...
Automobilių nuoma Vilniuje: kurie pasirinkimai sulaukia didžiausio populiarumo? Automobilių nuoma Vilniuje: kurie pasirinkimai sulaukia didžiausio populiarumo?
2019-12-09
Automobilių nuoma Vilniuje – labai populiarus pasirinkimas, tačiau nesunku pastebėti, kad ši paslauga apima labai daug skirti...
Svetainė yra atnaujinama. Galimi smulkūs nesklandumai.