Zarasų rajone sėkmingai veikiančio kooperatyvo „Sartų lankų jautiena“ vadovas Gintaris Petrėnas atskleidė, kas paskatino šio krašto ūkininkus vienytis ir su kokiais trukdžiais teko susidurti jį kuriant.

Penkerius metus dirbantis kooperatyvas po truputį vis plečiasi, įgyvendina naujus projektus. Angusų veislės mėsinius galvijus auginančius ūkininkus vienijantis kooperatyvas per šį laikotarpį išaugo nuo 5 iki 9 narių, turi savo mėsos išpjaustymo cechą, Zarasuose veikia kavinė ir parduotuvė, neseniai atidaryta brandintos jautienos prekybos vieta Kaune esančiame turguje.

Kooperatyvo ūkininkų užauginama jautiena išsiskiria kokybe – galvijai auginami ypač geromis sąlygomis. Laikomi palaidi, ganosi natūraliose pievose. Žiemą šeriami tik natūraliais ūkyje užaugintais ir pagamintais pašarais.

Susivienijus – daugiau galimybių

Kooperatyvo įkūrėjas ir jo vadovas G. Petrėnas sako, kad jį ir jo kolegas ūkininkus vienytis paskatino palankesnės sąlygos dirbti kartu nei atskirai.

„Dirbant pavieniui netenkino kaina mokama už užaugintus mūsų galvijus. Pagalvojome, kad galime patys turėti savo išpjaustymo cechą ir išvežioti mėsą klientams šviežią, o ne šaldytą. Be to, dirbant kartu paprasčiau užtikrinti nuolatinį tiekimą stambesniems klientams ir išlaikyti nepriekaištingą kokybę.

Įkvėpė ir kelionė į užsienio valstybę, kur jau seniai išvystyta mėsinė galvijininkystė ir matyti, kad natūraliai užauginta galvijų mėsa yra pateikiama išskirtinėse lentynose, labiau vertinama negu kombinuotais pašarais šeriamų. Susitelkus lengviau pasiekti to paties ir čia, Lietuvoje. Ne tik lengviau nusipirkti reikalingą įrangą, padengti nuomos, transporto išlaidas, bet ir pasidalinti darbais“, - pasakojo pašnekovas.

Tenka susidurti ir su sunkumais

Nors šiems Zarasų krašto ūkininkams pavyko suprasti bendradarbiavimo naudą ir pasiryžti vienytis, tokiame kelyje yra ir nemažai iššūkių, kurie daugelį kitų stabdo nuo šio žingsnio. Pasak G. Petrėno, pirmiausia turbūt todėl, kad deklaruojamas rūpestis kooperacija – tik imitacija. O nejausdami realaus rūpesčio, paskatinimo ir patys ūkininkai vangiai rodo tokią iniciatyvą.

„Dar vienas svarbus aspektas – stambiems ūkiams kooperacija neaktuali, tą nori daryti tik smulkūs ūkiai. Tačiau susikūrus kooperatyvui iš karto atsiranda didelės išlaidos, o pelnas joms padengti dar negeneruojamas. Nedideliems ūkiams sunku tam rasti finansų, nes kooperatyvui niekas nenori skolinti. Arba jei skolina, tai už neįmanomas palūkanas. Mūsų kooperatyvas negalėjo pasinaudoti jokia parama, nes vis neatitikome kokių nors kriterijų: tai per mažai narių, tai neturim valdos ar dar kas nors“, - apie kooperacijos sunkumus kalbėjo G. Petrėnas.

Sunkumus įveikti padėjo vizitai į kitas šalis, domėjimasis kaip kooperuojasi ūkininkai Lenkijoje, Čekijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje.