Kai daugelis mūsų šiandien gaminasi matcha arbatą, sunku įsivaizduoti, kad prieš šimtus metų matcha buvo ritualinis ir net šventas dalykas. Tiesa ta, kad šie ryškiai žali milteliai, kuriuos dabar dedame į košes ar desertus, turi gilias šaknis Japonijos ir Kinijos kultūroje – o kai kurie jų naudojimo būdai gerokai skiriasi nuo to, ką darome šiandien.

Kaip iš tiesų matchą naudojo dzen vienuoliai

Matcha arbatos istorija prasidėjo Kinijoje dar VIII a., kai arbatos lapai buvo garinami, džiovinami ir sumalami į miltelius, kurie buvo naudojami kaip vaistas. Tačiau tik Japonijoje matcha tapo tuo, kuo ją laikome šiandien – ne tik gėrimu, bet ir dvasiniu ritualu.

Japoniškąją arbatos ceremoniją (chanoyu) XIII a. išpopuliarino dzen budistų vienuoliai. Jie gėrė matchą medituodami, kad išliktų budrūs ir susikaupę ilgoms valandoms. Jiems buvo svarbu ne tik gėrimas, bet ir tyla, dėmesys detalėms, pagarba ir paprastumas. Arbata buvo plakama specialia bambukine šluotele (chasen), puodelis sukamas lėtu judesiu, ir visa tai vyko tyloje – be žodžių.

O kaip mes geriame matchą dabar?

Šiandienos pasaulyje matcha gerokai pasikeitė. Daugelis ją vartoja kaip natūralų energijos šaltinį, vietoj kavos. Matcha latte tapo tokia populiari, kad ją galima rasti beveik kiekvienoje didmiesčio kavinėje.

Dar daugiau – ją dedame į ledus, pyragus ar net kokteilius! Šiuolaikinė virtuvė išlaisvino matchą iš ceremonijų taisyklių ir padarė ją universalia: ji tapo supermaistu, kuris tinka beveik viskam. Ir tai nėra blogai – tai rodo, kaip produktas gali gyvuoti tiek tradicijoje, tiek naujovėse.

Ar skiriasi matcha kokybė Rytuose ir Vakaruose?

Taip, ir labai. Japonijoje matcha arbata vis dar ruošiama pagal griežtus standartus. Geriausia matcha – iš pirmo pavasarinio derliaus, skinama rankomis, auginama pavėsyje ir malama granito girnomis. Toks produktas dažniausiai būna ryškiai žalios spalvos, švelnaus skonio, be kartumo.

Vakarų rinkoje, deja, neretai pasitaiko žemesnės kokybės matchos, kuri tėra paprasti žaliosios arbatos milteliai. Jie būna gelsvi, kartūs, kvapas – žemiškas, o ne gaivus. Tokia matcha nėra tinkama gerti viena – todėl ir dedama tik į saldžius receptus, kur skonį paslepia cukrus ar pienas.

Kam matchą naudoja Rytai, o kam Vakarai?

Rytuose matcha vis dar yra dvasinės kultūros dalis. Japonijoje ją vartoja ne tik per ceremonijas, bet ir per ypatingas progas – pavyzdžiui, per naujus metus, priimant svečius ar švenčiant sezonų kaitą. Net matchos gamintojai – dažnai tai mažos šeimos, perduodančios žinias per kartas – į savo darbą žiūri kaip į meną, ne verslą.

Vakarų pasaulyje matcha dažnai tampa funkciniu produktu: gėrimas energijai, milteliai desertams, papildas kokteiliams. Ji vertinama dėl antioksidantų, L-teanino, riebalų deginimo savybių, o ne dėl dvasinės patirties ar tradicijos. Kitaip tariant – mes labiau žiūrime į tai, ką matcha gali, o ne ką ji reiškia.

Įdomus faktas: arbatos kelias = gyvenimo kelias

Japonų kalboje arbatos ceremonija dar vadinama „chado“ – tai reiškia „arbatos kelias“. Bet šis kelias – ne kulinarinis. Tai reiškia gyvenimo filosofiją: daryti mažus dalykus su visa širdimi, gyventi lėtai ir būti čia ir dabar. Tokį požiūrį sukuria ne pati matcha arbata, o tai, kaip mes ją vartojame.

Ar galima sujungti Rytus ir Vakarus?

Tikrai taip! Net jei geri matchą ryte iš kavos puodelio, vis tiek gali pasiskolinti kai ką iš rytietiškos kultūros. Skirk minutę, kol plaki arbatą. Užmiršk telefoną. Stebėk, kaip milteliai tirpsta, kaip skonis lieka burnoje. Ši arbata gali būti ne tik dar vienas sveikas pasirinkimas, bet ir mažas ritualas tavo dienoje.