Sausio 23 d., Trečiadienis
Future angarai - tvirti ir universalūs arkiniai angarai!
www.futureangarai.lt












Žemės ūkio ministerija

» Ministerijos ir departamentai   » Žemės ūkio ministerija  

» Vadovybė
» Ministro patarėjai
» Ministro kabinetas
» 1-asis Europos sąjungos paramos skyrius
» 2-asis Europos sąjungos paramos skyrius
» 3-asis Europos sąjungos paramos skyrius
» Augalininkystės ir agrarinės aplinkosaugos skyrius
» Bendrųjų reikalų skyrius
» Buhalterinės apskaitos skyrius
» Dokumentų valdymo skyrius
» Europos sąjungos reikalų skyrius
» Finansų skyrius
» Gyvulininkystės ir veislininkystės skyrius
» Maisto pramonės ir kokybės skyrius
» Mokslo ir inovacijų skyrius
» Nekilnojamo turto kadastro ir geodezijos skyrius
» Ryšių su visuomene skyrius
» Programinio, projektinio valdymo ir analizės skyrius
» Tarptautinių reikalų ir eksporto skatinimo skyrius
» Teisėkūros ir atstovavimo skyrius
» Teisės ir personalo skyrius
» Turto ir viešųjų pirkimų skyrius
» Vidaus audito skyrius
» Žuvininkystės skyrius
» Specialieji atašė
» Žemės tvarkymo ir melioracijos skyrius
» Protokolo skyrius
» Vidaus audito departamentas
» Teisės departamentas
» Ekonomikos departamentas
» Finansų ir biudžeto departamentas
» Pavaldžios įstaigos prie ŽŪM
» Kaimo plėtros departamentas
» Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamentas
» Žuvininkystės departamentas
» Žemės ir išteklių politikos departamentas
» Veiklos administravimo ir turto valdymo departamentas
» Visuomenės informavimo skyrius
» Europos Sąjungos ir tarptautinių reikalų departamentas










Lietuvos Respublikos Žemės Ūkio Ministras

Giedrius Surplys




















Biografijos faktai


Gimimo data: 1980 m. gegužės 26 d. Plungė

Išsilavinimas



2003–2004 m. Birmingemo universitetas (Jungtinė Karalystė), tarptautinių studijų (diplomatijos) magistras

2002–2004 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Europos studijų magistras

1998–2002 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, politikos mokslų bakalauras

Darbo patirtis



Nuo 2018 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras

2017–2018 m. Vidaus reikalų viceministras

2005–2016 m. Viešoji įstaiga Jungtinis techninis sekretoriatas, vyresnysis komunikacijos vadovas

2012–2015 m. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, konsultantas

2009–2012 m. Viešoji įstaiga „Morkus“, direktorius

2009 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, ministro patarėjas

2005–2008 m. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, dėstytojas

2003 m. UAB „Lietuvos žinios“, pasaulio naujienų korespondentas


Užsienio kalbos


Anglų, rusų

Pomėgiai


Šachmatai, muzika, kinas, literatūra, kelionės, kovos menai

Šeima


Vedęs, turi du sūnus ir dukrą



LR ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJOS ISTORIJA




Pirmieji žingsniai

1918 m. lapkritį pradėjusi dirbti Lietuvos laikinoji vyriausybė žemės ūkiui tvarkyti įkūrė Žemės ūkio ir valstybės turtų ministeriją (ŽŪVTM). Jos vadovu paskirtas agr. Juozas Tūbelis. Jam teko atlikti pirmuosius organizacinius darbus, sukviesti į ministeriją tinkamus žmones ir sukurti jos padalinius. Jis tapo ir 1921 m. pradėjusios veiklą Lietuvos agronomų sąjungos pirmuoju valdybos pirmininku.

ŽŪVTM iki 1918 m. pabaigos buvo Vilniuje, o nuo 1919 m. sausio 2 d. persikėlė į Kauną, kur išbuvo iki 1945 m. ŽŪVTM dar tebesant Vilniuje, atsirado Žemės ūkio, Miškų, Veterinarijos, Žemės tvarkymo ir matavimo departamentų užuomazgų. Tuomet jie vadinosi skyriais, o jų vadovai – vedėjais. Nuo 1919 m. skyriai pasipildė naujais tarnautojais ir buvo pavadinti departamentais, o jų vadovai – direktoriais. Pirmaisiais departamentų direktoriais buvo: Žemės ūkio – agr. J.Aleksa, Miškų – prof. P. Matulionis, Veterinarijos – vet. gydytojas E.Nonevičius, Žemės tvarkymo ir matavimų – inž. V.Račkauskas. Departamentų direktoriai įėjo į ministerijos kolegijos sudėtį. Kolegija įsteigta 1920 m. gruodžio 7 d. departamentų veiklai derinti ir kitiems svarbiems ministerijos vidaus reikalams spręsti.

Nuo 1924 m. birželio 21 d. ŽŪVTM pavadinta Žemės ūkio ministerija (toliau – ministerija arba ŽŪM).

Žemės ūkio produktai ir gaminiai 1919-1940 m. sudarė apie 90 proc. viso Lietuvos eksporto. Daugiausia žemės ūkio produkcijos buvo eksportuojama į D. Britaniją ir Vokietiją (70-80 proc. viso eksporto).

1919-1939 m., t.y. per 20 nepriklausomybės metų, žemės ūkio produkcijos gamyba kasmet didėjo vidutiniškai 3,5-4 proc. 20 a. 4-jame dešimtmetyje buvo sukuriama beveik pusė šalies nacionalinių pajamų, jame dirbo daugiau kaip ¾ savarankiškų darbuotojų. To meto Lietuvos žemės ūkio gamybos lygis buvo panašus į kitų Vakarų Europos šalių lygį.

Į pagalbą – Žemės ūkio rūmai

Žemės ūkio ministras Jonas Aleksa dar 1921 m. iškėlė sumanymą, kad Lietuvoje, sekant kitų Vakarų šalių pavyzdžiu, turėtų būti įsteigta ūkininkų atstovybė, vadinama Žemės ūkio rūmais ar Žemės ūkio taryba. Tai įvyko tik 1926 m. gruodžio 19 d., kai buvo priimtas Žemės ūkio rūmų įstatymas. Tačiau rūmams tada dar nebuvo lemta imtis rimto darbo. 1928 m. pavasarį įvykusį rūmų suvažiavimą galima laikyti antruoju jų gimimu. Rūmų nariai absoliučia balsų dauguma J.Aleksą išrinko valdybos pirmininku. Tai buvo vienintelis atvejis, kai prie rūmų vairo trumpai pabuvo žemės ūkio ministras.

Žemės ūkio rūmai ir ministerija gana aiškiai pasidalijo veiklos sritimis. Ministerija formuodavo pagrindinius žemės ūkio strategijos ir politikos klausimus, o rūmai juos detalizuodavo ir įgyvendindavo.

Dar vienas išskirtinio dėmesio nusipelnęs žemės ūkio ministras buvo Mykolas Krupavičius. Jis – 1922 m. paskelbtos radikalios žemės reformos sumanytojas.

J.Aleksa ministru išdirbo 12 metų – ilgiausiai iš visų tarpukario ministrų. Nemažai žemės ūkiui nusipelnė ir J.Tūbelis dirbdamas finansų ministru ir ministru pirmininku. Neturime pamiršti ir vienintelio tarpukario Lietuvoje ministro-ūkininko, agronomo Stasio Putvinskio-Putvio, kuris žemės ūkio ministru buvo 1935-1938 m. Jis ypač rūpinosi ministerijos stipriais ryšiais su ūkininkais ir jų organizacijomis.

Žemės ūkio ministerijos struktūra iki 1940 m.

1938 m. ministerijos struktūrą sudarė vadovybė su pagalbinėmis-konsultacinėmis struktūromis ir stambūs padaliniai – departamentai. Svarbiausi iš jų – Žemės reformos, Žemės tvarkymo, Žemės ūkio, Veterinarijos ir Miškų.

Ministerijos generaliniu direktoriumi šiuo laikotarpiu dirbo F.Grigaliūnas (1929–1937 m.) ir J.Skaisgiris (1937–1940 m.).

Lietuvos Vyriausybė ministerijai kasmet skirdavo 13–16 proc. metinių valstybės biudžeto lėšų. Iš jų ministerija finansuodavo ir Žemės ūkio rūmus.

Pirmasis sovietmetis

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė okupavo Lietuvą. Jau po dviejų dienų, t.y. birželio 17 d. okupantai sudarė vadinamąją „Liaudies vyriausybę“, o žemės ūkio ministru paskyrė agronomą Matą Mickį, vėliau tapusį vienu iš dvidešimties „Stalino saulės vežėjų“ iš Maskvos į okupuotą Lietuvą. 1940 m. sovietinė okupacija sunaikino į rinką orientuotą Lietuvos žemės ūkio struktūrą, pakeitė žemėvaldą ir pradėjo diegti sovietinę žemės ūkio struktūrą.

1940 m. liepos 14-15 d. pagal sovietinių okupantų nustatytą tvarką „išrinktas“ vadinamasis „Liaudies Seimas“ netrukus priėmė neteisėtą deklaraciją, paskelbusią žemę visos liaudies nuosavybe. Žemės ūkio ministerija, kuri 1940 m. rugpjūčio 26 d. buvo pertvarkyta į Žemės ūkio liaudies komisariatą, pradėjo vykdyti sovietinę žemės reformą. Svarbiausias jos tikslas buvo sukiršinti tarp savęs valstiečius ir išplėsti socialinę valdžios bazę kaime. Iki lapkričio vykdyta žemės reforma palietė apie 15 proc. viso respublikos ploto. 1940 m. rudenį pradėjo aiškėti, kad einama prie žemės ūkio kolektyvizacijos, kurios amžiais ūkininkavę Lietuvos valstiečiai itin bijojo. Svarbiausia priemonė, suvarant ūkininkus į kolūkius, buvo jiems nepakeliama mokesčių politika: nustatytos prievolės buvo aiškiai neįvykdomos, o nepajėgūs įvykdyti užkrautų prievolių valstiečiai buvo žiauriai baudžiami. Didžiulių prievolių, o dar labiau artėjančios kolektyvizacijos įbauginti valstiečiai naujakuriai 1941 m. pavasarį pradėjo masiškai atsisakyti sovietinės žemės reformos eigoje gautų sklypų. 1941 m. birželį prasidėjo masinis ūkininkų (daugiausia stambiųjų) šeimų trėmimas iš Lietuvos. Buvo ištremta per 3,5 tūkst. sumaniausių ir tvarkingiausių ūkininkų.

Vokiečių okupacijos metai

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Vokiečių kariuomenei vos peržengus Vokietijos-Lietuvos sieną, Kaune buvo sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, paskelbusi, kad atkuria laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lietuvos laikinojo ministrų kabineto ministru buvo paskirtas prof. B.Vitkus, viceministru – J. Venclova.

Žemės ūkio komisariatas pertvarkytas į Žemės ūkio ministeriją, kuriai perduotos buvusios sovietinės įstaigos: Grūdų ir gyvulininkystės tarybinių ūkių liaudies komisariatas, Miškų valdyba, Valstybinio sėklų fondo respublikinė kontora, Centrozagotzerno respublikinė kontora, Žuvų trestas, Valstybinės inspekcijos Žemės ūkio produktų kokybės valdyba.

1941 m. liepos 17 d. išleista Laikinosios vyriausybės „Deklaracija ūkio reikalais“. Ji skelbė, kad Lietuvos ūkis bus grindžiamas privatine nuosavybe, kuri šalia viešosios tautos nuosavybės yra būtiniausia sąlyga tautos gerovei kelti. 1941 m. liepos 17 d. Laikinosios vyriausybės ministrų kabinetas priėmė žemės ūkio ministro B. Vitkaus teikiamą Žemės grąžinimo įstatymą.

Paskubėta atkurti ir svarbiausias žemės ūkio kooperatines organizacijas.

Deja, Vokietijos vyriausybė ir okupacinė valdžia Lietuvos vyriausybės nepripažino ir su ja nesiskaitė. Nacistinė Vokietija Lietuvoje leido veikti ir vietinei savivaldai.

Už nepaklusnumą valstiečiai buvo baudžiami piniginėmis baudomis ir represuojami. Traukdamiesi vokiečių kareiviai naikino pramonės įmones, mokslo įstaigas, valstiečių namus. Karo metais buvo sunaikinta per 47 830 valstiečių gyvenamųjų namų ir kt.

Karas Lietuvos žemės ūkiui padarė didelių nuostolių: sunaikinta 15 tūkstančių gyvenamųjų namų, be šeimininkų liko 25 tūkstančiai ūkių, pasėlių plotai šalyje sumažėjo 490 tūkstančių hektarų.

Pokario sovietmetis (1945–1990 m.)

1944 m. liepos – 1945 m. sausio mėn. laikotarpiu Sovietų armija antrą kartą okupavo visą Lietuvos teritoriją. Antroje 1944 m. pusėje savo veiklą vėl pradėjo sovietinės valdžios įstaigos, tame tarpe Žemės ūkio liaudies bei Grūdų ir gyvulininkystės tarybinių ūkių liaudies komisariatai. Pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais Lietuvos žemės ūkį administruojančių institucijų pavadinimai ir skaičius nuolat keitėsi: 1946 m. pertvarkius liaudies komisariatus į ministerijas buvo įkurtos Žemdirbystės, Gyvulininkystės ir Techninių kultūrų ministerijos. 1947 m. vasario 27 d. vietoje pirmųjų dviejų ministerijų įsteigta Žemės ūkio ministerija, o tų pačių metų kovo 19 d. įsteigta Tarybinių ūkių ministerija.

Sovietų okupacinės struktūros Lietuvos kaime tęsė 1940 m. pradėtą nesantaiką sėjančią žemės reformą, tačiau greičiausiai dėl prasidėjusio partizaninio karo, kurio pagrindinė socialinė bazė buvo valstiečiai, kolektyvizacija buvo atidėta keleriems metams. Svarbiausi sprendimai dėl visų Lietuvos gyvenimo sričių, taigi ir žemės ūkio, buvo priimami ne Vilniuje, o Maskvoje.

Buvo konfiskuojami trobesiai, gyvuliai, inventorius, įvestos prievolės. Jau 1947 m. prasidėjo ekonomiškai stipresnių ūkių griovimas, kaimas rengiamas masinei prievartai – kolektyvizacijai.

Valstybinės įmonės ir kolūkiai buvo steigiami naudojant ne tik ekonominį, bet ir fizinį smurtą. Vien 1948 m. gegužės mėn. – 1949 m. iš Lietuvos ištremta per 70 000 žmonių, 98,3 proc. iš jų – ūkininkai ir jų šeimų nariai.

Prasidėjusios pokario represijos palietė ir kaimą, ypač pagrindinę jo atramą – pasiturintį valstietį, kuris pagal komunistinę ideologiją buvo vadinamas „buože“. Šalies ūkininkų skaičius per 3 metus sumažėjo 44 tūkstančiais, arba 9 procentais. Nuo 1948 metų komunistų partijos sprendimu pradedama prievartinė valstiečių ūkių kolektyvizacija. Šis procesas Lietuvoje iš esmės užbaigtas 1952 metais. Apie 400 tūkstančių valstiečių ūkių buvo įjungti į kolūkius ar tarybinius ūkius. Žymiai sumažėjo žemės ūkio gamyba, apleista ir dirvonavo arba apaugo krūmais šimtai tūkstančių žemės ūkio naudmenų. Naujai sukurti ūkiai buvo ne kartą stambinami ir pertvarkomi. Sovietų okupacinės administracijos vykdyta prievartinė kolektyvizacija atvedė Lietuvos kaimą prie didžiausio ūkinio nuosmukio ir socialinio degradavimo. 1956-1958 m. žemės ūkio rodikliai nesiekė prieškarinio lygio ir tik septintajame dešimtmetyje žemės ūkio padėtis pradėjo gerėti.

Žemės ūkio ministerija atkurta 1965 m., pertvarkius buvusią Žemės ūkio produktų gamybos ir paruošų ministeriją. 1985 m. įsteigtas kurtas SSRS valstybinis agropramoninis komitetas, o tų pačių metų gruodžio 16 d. – Lietuvos valstybinis agropramoninis komitetas. Pastaroji valdymo struktūra egzistavo iki 1989 m. spalio 1 d.

Sovietmetyje itin dažnai keitėsi ministerijos pavadinimai, vienu metu veikdavo net kelios įvairias šalies žemės ūkio sritis administruojančios ministerijos, tad dažna buvo ir jų vadovų kaita. Ilgiausiai iš visų žemės ūkio ministrų – net 23 metus – ministru buvo agronomas Medardas Grigaliūnas. Jis ir jo pirmtakas Vytautas Vazalinskas amžininkų įvardijami kaip vienos ryškiausių to laikmečio asmenybių, prisidėjusių prie teigiamų pokyčių žemės ūkyje ir kaime.

Pokyčiai nepriklausomoje Lietuvoje

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba / Atkuriamasis Seimas priėmė Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo aktą, o kovo 17 d. paskyrė pirmąją atkurtos nepriklausomos valstybės Vyriausybę. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija atkurta 1990 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai / Atkuriamajam Seimui priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymą. Nepriklausomoje Lietuvoje ministerijos veiklos pobūdis kito. Be žemės ūkio, jai buvo pavesta administruoti maisto ir žuvininkystės ūkį. Savo veikla ministerija turėjo sudaryti palankią teisinę, ekonominę aplinką ir sąlygas kurtis reikiamoms institucijoms, kurios vystytų minėtų šakų ir kaimo plėtrą.

Nuo pat pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos dienų pradėtas pirmasis savarankiškos žemės ūkio politikos etapas – agrarinė reforma. Nuo 1997 m. pradėta iš esmės formuoti agrarinė politika privataus žemės ūkio gamybos ir veiklos rinkos ekonomikos pagrindais. Nuo 2004 m. suformuota ir realizuojama šalies dabartinė žemės ūkio ir kaimo plėtros agrarinė politika. Visą atkurtos Lietuvos Respublikos žemės ūkio politikos raidą galima suskirstyti į tris laikotarpius:

Pirmasis (1990-1996 m.) – kardinalių reformų, arba išėjimo iš okupacinio periodo padarinių, laikotarpis;

Antrasis laikotarpis (1997-2003 m.) – žemės ūkio, gamybos ir verslo adaptavimas ir įtvirtinimas funkcionavimui rinkos ekonomikos sąlygomis;

Trečiasis laikotarpis (nuo 2004 m.) – žemės ir maisto ūkio bei kaimo plėtra ir strateginis vystymas Lietuvai tapus Europos sąjungos nare.

Lietuva, 2004 metais įstojusi į Europos Sąjungą, ne tik įsiliejo į bendrąją Europos rinką, tačiau taip pat prisijungė prie vienos iš bendrųjų ES politikos tikslų – struktūrinės politikos, kurios tikslas – finansinėmis priemonėmis mažinti ES regionų ekonominės ir socialinės plėtros skirtumus bei gerinti atsilikusių regionų konkurencingumą. Lietuvos kaimo gyventojai ir žemės ūkio bei maisto sektoriuje veikiančios įmonės turėjo galimybę pasinaudoti įvairiomis ES finansinės paramos priemonėmis.

Finansinė europinė parama, o ji išties įspūdinga – 2004-2008 m. laikotarpiu šalies žemės ūkio sektorius sulaukė 6 mlrd. 606 mln. litų paramos (tiesioginės išmokos, investicinė bei kompensacinė parama), kai tuo tarpu nacionalinio biudžeto per šį laikotarpį teko 1 mlrd. 814 mln. litų – padarė didelę įtaką Lietuvos maisto ir žemės ūkio sektoriui. Buvo atverta bei išplėtota europinė prekių rinka, išaugo eksportas, padidėjo žemės ūkio subjektų pajamų lygis ir stabilumas, investicinis potencialas bei konkurencingumas vidaus ir užsienio rinkose, paspartėjo ūkių modernizacijos, kooperacijos procesai. Žemės ūkio sektorius įgijo galimybių konkuruoti tarptautiniu mastu, o kaimo vietovės tapo patrauklesnės gyvenimui ir verslui, pagerėjo kaimo vietovių infrastruktūra. Vertinama, kad ES parama žemės ūkiui sudaro apie 25 proc. visų jo pajamų, o tai užtikrina jo finansinį gyvybingumą.

Atkurtos Lietuvos žemės ūkio ministrai

Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios iki dabar Žemės ūkio ministerijai iš viso vadovavo 10 ministrų. Pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras buvo Vytautas Knašys (1990 03-22–1991-02-26), vėliau jai vadovavo Kovo 11-osios akto signataras Rimvydas Survila (1991-02-26–1992-12-31), Rimantas Karazija (1992-12-31–1994-09-26), Vytautas Einoris (1994-12-31–1996-12-06). Nuo 1996-12-06 iki 1998-03-25 žemės ūkio ministro pareigas vėl ėjo V.Knašys. Šeštasis žemės ūkio ministras buvo Edvardas Makelis (1998-03-25–2000-11-09), septintasis – Kęstutis Kristinaitis (2000-11-09–2001-09-21), aštuntasis – Jeronimas Kraujelis (2001-09-21–2004-12-14), devintasis – prof. habil. dr. Kazimiera Danutė Prunskienė (2004-12-15–2008-12-09), dešimtasis – Kazys Starkevičius (2008-12-10–2012-12-12).

» Pardavė automobilį su trūkumais – turės apmokėti nuostolius
Paskelbta: 2019-01-23 07:55:01
Neseniai Lietuvoje nuskambėjusi išskirtinė byla, kai klaipėdietė iš automobilio pardavėjo prisiteisė pinigus už ką tik įsigytą ir pakeliui sugedusią transporto priemonę privertė suklusti jų pardavėjus.



» Analitikai: „Euro zonos ekonomika šiemet augs lėčiau, kuklesnis bus ir Lietuvos augimas“
Paskelbta: 2019-01-22 09:50:44
SEB grupės ekonomistai pablogino euro zonos plėtros 2019 metais tempo prognozę nuo 1,9 iki 1,6 procento. Lėčiau šiemet turėtų augti ir tokios Baltijos šalims svarbios rinkos kaip JAV, Švedija, Lenkija ar Kinija.



» „BIOK laboratorija“ 37% didino eksporto pardavimus
Paskelbta: 2019-01-22 08:34:30
Didžiausia Lietuvoje kosmetikos gamybos bendrovė „BIOK laboratorija“ 2018-aisiais nuosekliai laikėsi eksporto auginimo planų ir pernai pardavimus užsienyje didino 37 procentais.



» Klinikų tinklas į plėtrą investavo 1,8 mln. eurų
Paskelbta: 2019-01-22 08:01:37
Ilgiausiai šalyje veikiantis privačių medicinos klinikų tinklas „Endemik“ baigė integraciją į sveikatos priežiūros įstaigas valdančią „Medicinos paslaugų grupę“ (MPG).



» Vilniaus gatves valys moderniausia nauja technika
Paskelbta: 2019-01-16 09:51:36
Sostinėje atnaujinamos ne tik miesto gatvės, bet ir joms prižiūrėti skirta technika. Į Vilniaus gatves išrieda net 12 naujų universalių sunkvežimių-savivarčių su valymo ir barstymo įranga, kuriuos įsigijo savivaldybės įmonė „Grinda“.


Daugiau...