LR valstybinių institucijų kontaktų ir naudingos informacijos tinklalapis | Valstybinės institucijos | Viešieji pirkimai | ES/NATO pirkimai | Naujienos | Naudinga informacija | LR įmonės |
Gegužės 24 d., Ketvirtadienis
En
RuKretingos rajono savivaldybė
» Savivaldybės » Kretingos rajono savivaldybė
» Vadovybė
» Taryba
» Administracija
» Seniūnijos
» Švietimo ir mokslo įstaigos
» Medicinos įstaigos
Kretingos rajono savivaldybė yra Lietuvos šiaurės vakaruose, Latvijos pasienyje, Klaipėdos apskrityje. Centras - Kretinga.
Gyventojų skaičius - 45 964
Gyventojų tankumas - 46,6 žm./km²
Plotas - 989 km²
Telefono kodas - 445
Savivaldybėje yra 2 miestai – Kretinga ir Salantai; 2 miesteliai – Darbėnai ir Kartena; 196 kaimai.
Didžiausios gyvenvietės:
* Kretinga
* Salantai
* Vydmantai
* Darbėnai
* Kūlupėnai
* Padvariai
* Kartena
* Kretingsodis
* Kurmaičiai
* Grūšlaukė
Kretinga – sena pajūrio žemių vietovė, kurioje žmonės gyveno jau akmens amžiuje. 1253 metais Livonijos ordino dokumentuose pirmąkart paminėta Kretingos pilis, nuo 1566 metų žinomas Kretingos kaimas ir dvaras, o nuo 1609 metų – Karolštato arba Kretingos miestas.
Dvaro savininko, žymaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu Kretingos kaimas 1602-1607 metais tapo miesteliu, svarbiu užsienio prekybos su Prūsija centru. Jame jau buvo turgavietė, kaimo kapinėse stovėjo medinė katalikų bažnyčia, kurią globojo vienuoliai bernardinai (pranciškonai observantai).
Siekdamas pagyvinti prekybinį ir ūkinį Kretingos valsčiaus gyvenimą, šalia Kretingos dvaro ir miestelio, kitame Akmenos upės krante Jonas Karolis Chodkevičius įkūrė miestą, kurį pavadino savo vardu Karolštatu (vokiškai Karolstadt – Karolio miestas). Mieste apsigyventi panorusiems piliečiams 1609 metų sausio 23 dieną išdavė privilegiją, suteikiančią Magdeburgo teises ir įvairias verslo lengvatas. Šalia miesto 1605-1617 metais pastatė bernardinų vienuolyno ir bažnyčios pastatų ansamblį.
Siekdamas kuo daugiau miestiečių sudominti prekyba ir amatais, miesto piliečiams fundatorius suteikė teisę rinktis valdžios ir teismo pareigūnus, laisvai verstis prekyba, amatais, žemdirbyste ir žvejyba. Jie 20-čiai metų buvo atleisti nuo prievolių dvarui ir 30-čiai metų – nuo muito mokesčio valstybei.
Karolštato miesto piliečių rankose atsidūrė užsienio prekybos monopolis. Vadovaujantis 1607 metų prekių sankrovos teise, per Kretingą prekes į užsienį galėjo išvežti tik miesto piliečiai. Jiems leista nevaržomai prekiauti su Gdansku, Karaliaučiumi, Klaipėda ir kitais Prūsijos miestais. Iš svetur atvykusiems pirkliams leidžiama buvo prekiauti tik su Karolštato piliečiais. Šią taisyklę jiems pažeidus, pirklių prekės buvo konfiskuojamos ir perduodamos miesto iždui.
Miesto piliečiais galėjo tapti tik katalikai ir protestantai. Katalikai turėjo teisę statytis mieste naujas bažnyčias ir vienuolynus, o protestantams tuo tarpu buvo uždrausta turėti savo bažnyčias ir kunigus. Mieste apsigyventi Jonas Karolis Chodkevičius griežtai uždraudė žydams ir musulmonams. Jie galėjo čia pasirodyti tik turgaus ir prekymečių dienomis.
XVII-XVIII amžiais mieste stovėjo mediniai, šiaudiniais stogais, be kaminų, vienaukščiai, 1-2 kambarių su virtuve gyvenamieji namai, kurių patalpas šildė ir puošė dekoratyvinės plokščiųjų koklių ir mažiau puošnios puodyninių koklių krosnys.
Turgaus aikštės viduryje bendromis miesto lėšomis iškilo mūrinė rotušė su renesansinio stiliaus bokštu. Joje buvo įrengtos patalpos magistratui, prekių sandėliai, kalėjimas, patalpos kontrolinėms svarstyklėms, svorio, saiko ir ilgio matų etalonams saugoti. Bokšte kabojo varpas, kuriuo buvo leidžiama skambinti mušant valandas, kviečiant miestiečius į turgų, susirinkimus ir teismą, pranešant apie gaisrą ir kitas nelaimes. Turgavietė ir gatvės buvo grindžiamos akmenimis.
Jono Karolio Chodkevičiaus fundacija miesto pakraštyje, netoli bažnyčios, magistratas pastatė ir išlaikė prieglaudą "ligoniams, pavargėliams ir luošiems žmonėms, kurie neturi iš ko pragyventi bei dėl skurdo ir įvairių ligų vien tik iš išmaldų verčiasi”. Jai grafas paskyrė valaką žemės bei dalį kasmetinių dvaro pajamų.
Fundatoriaus paliepimu magistratas privalėjo atidaryti mokyklą, kurios mokytojas turėjo būti katalikas, mokėti lotynų kalbą ir mokyti vaikus "gerų mokslų, pamaldumo Dievui ir gerų papročių, kad būtų naudos ir parama Respublikai”.
Karolštatą valdė miesto taryba – magistratas, kuriam vadovavo vaitas. Magistratas rūpinosi miesto tvarkymu, skirstė sklypus, rinko mokesčius, palaikė viešąją tvarką, teisė ir baudė nusižengusius piliečius. Savo darbe jis vadovavosi Magdeburgo ir Saksonijos teise ir dvaro savininko patvirtintais miesto valdymo nuostatais.
1611 metais Karolštate jau gyveno 57 šeimos.
Jonui Karoliui Chodkevičiui mirus, jo valdas 1621 metais paveldėjo vienintelė duktė Ona Scholastika, kuri savo turtus užrašė vyrui, LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Tokiu būdu Kretinga tapo didžiulių Sapiegų giminės valdų dalimi.
XVII amžiuje Kretinga pateko į žemėlapius.
1690 metais mieste stovėjo jau 133 namai. Daugybę miestiečių gyvybių nusinešė 1709-1711 metų maras, po kurio Karolštatas smarkiai ištuštėjo.
Kazimiero Jono Sapiegos dukrai Kristinai 1745 metais ištekėjus už LDK pataurininko Kazimiero Adrijano Masalskio, kraičiui ji gavo Kretingos valdą. Taip Kretinga tapo kunigaikščių Masalskių nuosavybe. Jų laikais miestas išsigydė karų ir maro metais patirtas žaizdas. 1749 metais Kretingos miestas (Kretynga) pirmąkart pažymėtas LDK žemėlapyje. 1752 metais jame buvo 63 katalikų namai.
1756 metais dvarą iš sūnaus nupirko LDK lauko etmonas ir Vilniaus kaštelionas Mykolas Juozapas Masalskis, po kurio mirties Kretinga atiteko kitam sūnui, Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui.
Vyskupo I. J. Masalskio nurodymu 1771 metais buvo parengtas išsamus Kretingos grafystės inventorius. Pagal jį Karolštato mieste buvo turgaus aikštė ir 9 gatvės, prie kurių stovėjo rotušė, 1 mūrinis ir 139 mediniai namai, 2 smuklės. Prie miesto glaudėsi bernardinų vienuolyno pastatų ansamblis ir Akmenos upės saloje prie užtvankos įsikūręs Naujamiestis. Jį apie XVIII amžiaus vidurį įkūrė žydai, kuriems tebebuvo draudžiama gyventi pačiame mieste. 1765 metais čia gyveno 92 žmonės, o 1771 metais buvo turgavietė ir 14 namų, kuriuose gyveno 13 žydų ir 1 vokiečių šeimos.
Turgaus aikštės ir Gargždų (dabar – Kęstučio) gatvės kampe stovėjo mūrinis dviejų aukštų užvažiuojamųjų namų pastatas, kuriame apsistodavo pirkliai ir kiti miesto svečiai.
Dauguma Karolštato gyventojų tebebuvo žemdirbiai. 1789 metais iš 144 mieste užregistruotų kiemų, 106 savininkai už miesto turėjo ariamos žemės, ganyklų ir pievų. Amatais vertėsi daugiausia atvykėliai vokiečiai. Prekyboje dominavo žydai. Jie taip pat nuomavo dvaro smukles ir malūnus valsčiaus kaimuose.
Buityje miestiečiai naudojo vietinių amatininkų darbo puodus, keptuves, lėkštes, dubenis, įrankius, apavą, rūbus. Nemažai indų buvo įvežama iš Prūsijos, daugiausia – Klaipėdos. Kai kurie gaminiai atkeliaudavo net iš Olandijos.
Nemažą dalį iš miesto gaunamų pajamų dvaro savininkai skirdavo valdos gerovei. Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 metais ėmėsi pertvarkyti miestą. Miesto valdymo nuostatuose vyskupas nurodė, kad „Karolštato miestas visas turi būti mūrinis”. Pirmiausia jis numatė mūrinius namus statyti aplinkui turgavietę ir Bažnyčios gatvėje. Jie turėjo būti statomi pagal iš anksto paruoštus ir suderintus projektus. Manoma, kad dalį namų galėjo projektuoti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, kuris 1793 metais sudarė vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio namų Kretingoje abrisus.
Mūrinių namų statybai paspartinti vyskupas įsakė šalia senosios dvaro plytinės pastatyti dar vieną, „kad iš abiejų plytinių per metus mažiausiai būtų pagaminama 3000000 plytų”.
Ne iš karto miestiečiai puolė vykdyti vyskupo nurodymų. Mūrinę statybą paspartino nuostoliai, patirti per 1788 metų gaisrus, po kurių iš 143 namų beliko tik keli mūriniai pastatai ties turgaviete ir 22 namai miesto pakraščiuose.
Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio rūpesčiu 1775 metais Edukacinė komisija atidarė Karolštate šešiametę akademinę mokyklą – pirmąją vidurinę mokyklą Vakarų Žemaitijoje. Jai vadovavo Edukacinės komisijos paskirtas prorektorius, o dirbo 6 mokytojai jėzuitai. Mokėsi nuo 100 iki 240 moksleivių. Dauguma jų buvo miestiečių ir valstiečių vaikai. 1793 metais mokykla perkelta į apskrities centrą Telšius.
1776 metais Karolštatui iškilo grėsmė netekti savivaldos, kadangi seimas nutarė panaikinti miestų Magdeburgo teises, palikdamas jas tik didžiausiems miestams. Privačiose valdose esančių miestų likimą turėjo nuspręsti patys savininkai. Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis pasinaudojo šia teise ir Karolštato magistratas 1785 metais tebeveikė.
Prasidėjus 1794 metų sukilimui, vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, kaip karaliaus Stanislovo Poniatovskio ir Rusijos imperatorės Jekaterinos II šalininkas, buvo suimtas ir Varšuvoje pakartas. Jo dvarus 1795 metais paveldėjo dukterėčia, austrų kunigaikščio Karolio de Lin našlė Elena Apolonija.
Lietuvą prijungus prie Rusijos, miestų savivaldos teisės buvo paliktos tik didiesiems miestams. Tokiu būdu Karolštatas neteko Magdeburgo teisių ir tapo paprastu didžiulės Rusijos imperijos miesteliu. Nebevartojamas daugiau ir Karolštato vardas. Miestelis, kaip ir šalia buvęs kaimas, oficialiai pradėtas vadinti tik Kretingos (rusiškai Кретингенъ) vardu.
1802 m. gyveno 555 žmonės, įsikūrė evangelikų liuteronų parapija. Nuo XIX a. pr. veikė parapinė mokykla, kuri 1836 m. suvalstybinta ir surusinta. Ją baigė Lietuvos istorikas S. Daukantas, 1808 m. minimas tarp geriausių mokinių. Vienuolyne gyveno žymus pamokslų sakytojas, botanikas, liaudies gydytojas, pranciškonų kunigas A. J. Pabrėža (1771-1849), I-sios lietuvių kalbos gramatikos autorius S. Grosas (1771-1835).
1861 m. mieste buvo 1616 gyventojų, 171 namas, muitinė, valdinė mokykla, 3 vandens malūnai, keletas vyno ir alaus daryklų, kalkių degykla ir stambiausias Telšių apskrityje plytų fabrikas. 1866 m. įsikūrė stačiatikių bendruomenė.
Kretingos dvaras 1875 m. tapo grafo J. Tiškevičiaus šeimos rezidencija. Jame 1878 m. pradėjo veikti I-ji Lietuvoje hidroelektrinė, 1882 m. – telefono linija, o 1898 m. – lietuviškas vaikų darželis.
1897 m. mieste buvo 3418 gyventojų (1646 katalikai, 1230 judėjų, 443 protestantai, 126 stačiatikiai).
1915 m. vokiečių karinė valdžia įkūrė Kretingos apskritį ir nutiesė Bajorų–Priekulės (Latvija) geležinkelį. 1917 m. kretingiškis provizorius V. Grudzinskas dalyvavo Lietuvių konferencijoje, išrinkusioje Valstybės Tarybą. 1918-1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavo per 300 savanorių, kilusių iš Kretingos krašto.
1923 m. mieste buvo 278 kiemai ir 2532 gyventojai. 1924 m. Kretinga gavo antraeilio miesto savivaldos teisę. Miesto reikalais rūpinosi 9 narių taryba. Jai vadovavo burmistras J. Paulauskas, o 1934 m. jį pakeitė T. Dambrauskas. Prie miesto buvo prijungta dalis dvaro, vienuolyno, Kretingsodžio ir Kluonalių kaimų žemių, suformuotas miesto parkas, įrengtas stadionas, 1932 m. nutiesta Kretingos-Telšių geležinkelio linija. 1931 m. mieste gyveno 4448, o 1938 m. – 6300 žmonių.
Tarpukariu Kretingoje veikė apskrities, valsčiaus ir miesto savivaldybių įstaigos, policijos nuovada, miškų urėdija, mokytojų kursai, 2 lietuvių ir 1 žydų pradinės mokyklos, privati žydų ir valdinė lietuvių progimnazijos, Vytauto Didžiojo Šventosios gimnazijos klasės, žiemos žemės ūkio mokykla, biblioteka, skaitykla, knygynas, muziejus, ligoninė, ambulatorija, 2 vaistinės, 2 spaustuvės, muitinė, 4 bankai, žvakių fabrikas, sacharino gamykla, arbatžolių fasavimo įmonė, saldainių, medaus ir sirupo dirbtuvės, kosmetikos laboratorija, skerdykla, aliejaus spaudykla, žuvų rūkykla, gintaro dirbtuvės, plytinė, lentpjūvė, 2 malūnai, elektros stotis, koklių, statybos, baldų ir kt. dirbtuvės, daug privačių krautuvių, vartotojų bendrovės parduotuvė.
1912-1949 m. Kretingos vienuolynas buvo Pranciškonų ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos centras. Pranciškonai pastatė gimnaziją, Lurdo grotą, Šv. Antano prieglaudos rūmus, įsirengė elektros stotį, spaustuvę, įkūrė individualių kotedžų rajoną Savanorių gatvėje.
1941-1952 m. į Rusijos gilumą iš Kretingos apskrities (rajono) buvo ištremta per 3200 žmonių. 1941 m. naciai sunaikino Kretingos žydų bendruomenę (per 1000 žmonių). 1941 m. birželio 26 d. gaisras sudegino didžiąją miesto dalį. Sovietiniam režimui 1945-1952 m. apskrityje priešinosi "Kardo" rinktinės partizanai. 1949 m. sovietų valdžia uždarė vienuolyną (1989 m. į Kretingą sugrįžę pranciškonai atnaujino savo veiklą).
Panaikinus apskritį ir valsčių, 1950 m. miestas tapo Kretingos rajono ir miesto savivaldybių administraciniu centru. Jame 1959 m. gyveno 9690, 1979 m. – 16197 žmonės.
1989 m. Kretinga turėjo 120 gatvių, kurių ilgis 50 km. Mieste stovėjo 1997 gyvenamieji namai (1205 mūriniai), gyveno 19200 žmonių, veikė per 40 įmonių, įstaigų ir organizacijų.
1990 m. išrinkta pirmoji nepriklausoma Kretingos miesto taryba. Jos pirmininku tapo A. Lisovskis, o pirmuoju miesto meru – A. Tamošauskas, kurį 1993 m. pakeitė P. Gliaubertas. 1995 m. miestas neteko savivaldos teisių, kurias perleido Kretingos rajono savivaldybei.
Šiandien Kretinga užima 1542 ha plotą. Joje gyvena per 22000 žmonių, veikia 3 darželiai-pradinės mokyklos, 2 vidurinės mokyklos, 2 gimnazijos, suaugusiųjų, meno ir sporto mokyklos, kultūros centras, E. Radžiaus teatras, vaikų dramos teatras "Atžalynas", viešoji M. Valančiaus biblioteka, muziejus, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, motobolo aikštynas, stadionas, keletas kavinių ir svečių namų, ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, vaikų globos namai, kelios vaistinės, veterinarijos įmonė ir vaistinė, autobusų ir geležinkelio stotys.
Dvasiniu miestiečių gyvenimu rūpinasi pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos vienuolynas, pirmasis Lietuvoje ir Baltijos kraštuose Šv. Klaros seserų vienuolynas, vienintelė Lietuvoje Švč. Jėzaus Širdies pranciškonių seserų misionierių vienuolija, o beglobius žmones ir vienišus senelius globoja ir prižiūri Labdaringųjų misionierių ordino seserys teresietės.
Mieste vyrauja smulkus ir vidutinis verslas, veikia keli stambūs prekybos centrai, vartotojų kooperatyvas, daug smulkių parduotuvių, 2 turgavietės. Stambiausia pramonės įmonė AB "Kretingos grūdai" gamina kombinuotus pašarus gyvuliams ir paukščiams, superka, parduoda, valo ir saugo grūdus. UAB "Kretingos žvėrininkystės ūkis" augina lapes ir audines, o UAB "Ostsee Fisch Kretinga" apdirba žuvį. Mieste veikia privačios įmonės ir akcinės bendrovės, kurios vykdo statybos darbus, apdirba medieną, gamina baldus, teikia transporto paslaugas, apdirba akmenį ir pan.
Savivaldybėje yra Kretingos muziejus, Vyskupo M. Valančiaus gimtinės (Nasrėnai), Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinės mokyklos istorijos muziejai, Orvidų sodyba muziejus (Gargždelėje).
» Vadovybė
» Taryba
» Administracija
» Seniūnijos
» Švietimo ir mokslo įstaigos
» Medicinos įstaigos
Kretingos rajono savivaldybė
Kretingos rajono savivaldybė yra Lietuvos šiaurės vakaruose, Latvijos pasienyje, Klaipėdos apskrityje. Centras - Kretinga.
Kretingos rajono savivaldybės statistika
Gyventojų skaičius - 45 964
Gyventojų tankumas - 46,6 žm./km²
Plotas - 989 km²
Telefono kodas - 445
Savivaldybėje yra 2 miestai – Kretinga ir Salantai; 2 miesteliai – Darbėnai ir Kartena; 196 kaimai.
Didžiausios gyvenvietės:
* Kretinga
* Salantai
* Vydmantai
* Darbėnai
* Kūlupėnai
* Padvariai
* Kartena
* Kretingsodis
* Kurmaičiai
* Grūšlaukė
Kretingos rajono savivaldybės istorija
Kretinga – sena pajūrio žemių vietovė, kurioje žmonės gyveno jau akmens amžiuje. 1253 metais Livonijos ordino dokumentuose pirmąkart paminėta Kretingos pilis, nuo 1566 metų žinomas Kretingos kaimas ir dvaras, o nuo 1609 metų – Karolštato arba Kretingos miestas.
Dvaro savininko, žymaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu Kretingos kaimas 1602-1607 metais tapo miesteliu, svarbiu užsienio prekybos su Prūsija centru. Jame jau buvo turgavietė, kaimo kapinėse stovėjo medinė katalikų bažnyčia, kurią globojo vienuoliai bernardinai (pranciškonai observantai).
Siekdamas pagyvinti prekybinį ir ūkinį Kretingos valsčiaus gyvenimą, šalia Kretingos dvaro ir miestelio, kitame Akmenos upės krante Jonas Karolis Chodkevičius įkūrė miestą, kurį pavadino savo vardu Karolštatu (vokiškai Karolstadt – Karolio miestas). Mieste apsigyventi panorusiems piliečiams 1609 metų sausio 23 dieną išdavė privilegiją, suteikiančią Magdeburgo teises ir įvairias verslo lengvatas. Šalia miesto 1605-1617 metais pastatė bernardinų vienuolyno ir bažnyčios pastatų ansamblį.
Siekdamas kuo daugiau miestiečių sudominti prekyba ir amatais, miesto piliečiams fundatorius suteikė teisę rinktis valdžios ir teismo pareigūnus, laisvai verstis prekyba, amatais, žemdirbyste ir žvejyba. Jie 20-čiai metų buvo atleisti nuo prievolių dvarui ir 30-čiai metų – nuo muito mokesčio valstybei.
Karolštato miesto piliečių rankose atsidūrė užsienio prekybos monopolis. Vadovaujantis 1607 metų prekių sankrovos teise, per Kretingą prekes į užsienį galėjo išvežti tik miesto piliečiai. Jiems leista nevaržomai prekiauti su Gdansku, Karaliaučiumi, Klaipėda ir kitais Prūsijos miestais. Iš svetur atvykusiems pirkliams leidžiama buvo prekiauti tik su Karolštato piliečiais. Šią taisyklę jiems pažeidus, pirklių prekės buvo konfiskuojamos ir perduodamos miesto iždui.
Miesto piliečiais galėjo tapti tik katalikai ir protestantai. Katalikai turėjo teisę statytis mieste naujas bažnyčias ir vienuolynus, o protestantams tuo tarpu buvo uždrausta turėti savo bažnyčias ir kunigus. Mieste apsigyventi Jonas Karolis Chodkevičius griežtai uždraudė žydams ir musulmonams. Jie galėjo čia pasirodyti tik turgaus ir prekymečių dienomis.
XVII-XVIII amžiais mieste stovėjo mediniai, šiaudiniais stogais, be kaminų, vienaukščiai, 1-2 kambarių su virtuve gyvenamieji namai, kurių patalpas šildė ir puošė dekoratyvinės plokščiųjų koklių ir mažiau puošnios puodyninių koklių krosnys.
Turgaus aikštės viduryje bendromis miesto lėšomis iškilo mūrinė rotušė su renesansinio stiliaus bokštu. Joje buvo įrengtos patalpos magistratui, prekių sandėliai, kalėjimas, patalpos kontrolinėms svarstyklėms, svorio, saiko ir ilgio matų etalonams saugoti. Bokšte kabojo varpas, kuriuo buvo leidžiama skambinti mušant valandas, kviečiant miestiečius į turgų, susirinkimus ir teismą, pranešant apie gaisrą ir kitas nelaimes. Turgavietė ir gatvės buvo grindžiamos akmenimis.
Jono Karolio Chodkevičiaus fundacija miesto pakraštyje, netoli bažnyčios, magistratas pastatė ir išlaikė prieglaudą "ligoniams, pavargėliams ir luošiems žmonėms, kurie neturi iš ko pragyventi bei dėl skurdo ir įvairių ligų vien tik iš išmaldų verčiasi”. Jai grafas paskyrė valaką žemės bei dalį kasmetinių dvaro pajamų.
Fundatoriaus paliepimu magistratas privalėjo atidaryti mokyklą, kurios mokytojas turėjo būti katalikas, mokėti lotynų kalbą ir mokyti vaikus "gerų mokslų, pamaldumo Dievui ir gerų papročių, kad būtų naudos ir parama Respublikai”.
Karolštatą valdė miesto taryba – magistratas, kuriam vadovavo vaitas. Magistratas rūpinosi miesto tvarkymu, skirstė sklypus, rinko mokesčius, palaikė viešąją tvarką, teisė ir baudė nusižengusius piliečius. Savo darbe jis vadovavosi Magdeburgo ir Saksonijos teise ir dvaro savininko patvirtintais miesto valdymo nuostatais.
1611 metais Karolštate jau gyveno 57 šeimos.
Jonui Karoliui Chodkevičiui mirus, jo valdas 1621 metais paveldėjo vienintelė duktė Ona Scholastika, kuri savo turtus užrašė vyrui, LDK maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Tokiu būdu Kretinga tapo didžiulių Sapiegų giminės valdų dalimi.
XVII amžiuje Kretinga pateko į žemėlapius.
1690 metais mieste stovėjo jau 133 namai. Daugybę miestiečių gyvybių nusinešė 1709-1711 metų maras, po kurio Karolštatas smarkiai ištuštėjo.
Kazimiero Jono Sapiegos dukrai Kristinai 1745 metais ištekėjus už LDK pataurininko Kazimiero Adrijano Masalskio, kraičiui ji gavo Kretingos valdą. Taip Kretinga tapo kunigaikščių Masalskių nuosavybe. Jų laikais miestas išsigydė karų ir maro metais patirtas žaizdas. 1749 metais Kretingos miestas (Kretynga) pirmąkart pažymėtas LDK žemėlapyje. 1752 metais jame buvo 63 katalikų namai.
1756 metais dvarą iš sūnaus nupirko LDK lauko etmonas ir Vilniaus kaštelionas Mykolas Juozapas Masalskis, po kurio mirties Kretinga atiteko kitam sūnui, Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui.
Vyskupo I. J. Masalskio nurodymu 1771 metais buvo parengtas išsamus Kretingos grafystės inventorius. Pagal jį Karolštato mieste buvo turgaus aikštė ir 9 gatvės, prie kurių stovėjo rotušė, 1 mūrinis ir 139 mediniai namai, 2 smuklės. Prie miesto glaudėsi bernardinų vienuolyno pastatų ansamblis ir Akmenos upės saloje prie užtvankos įsikūręs Naujamiestis. Jį apie XVIII amžiaus vidurį įkūrė žydai, kuriems tebebuvo draudžiama gyventi pačiame mieste. 1765 metais čia gyveno 92 žmonės, o 1771 metais buvo turgavietė ir 14 namų, kuriuose gyveno 13 žydų ir 1 vokiečių šeimos.
Turgaus aikštės ir Gargždų (dabar – Kęstučio) gatvės kampe stovėjo mūrinis dviejų aukštų užvažiuojamųjų namų pastatas, kuriame apsistodavo pirkliai ir kiti miesto svečiai.
Dauguma Karolštato gyventojų tebebuvo žemdirbiai. 1789 metais iš 144 mieste užregistruotų kiemų, 106 savininkai už miesto turėjo ariamos žemės, ganyklų ir pievų. Amatais vertėsi daugiausia atvykėliai vokiečiai. Prekyboje dominavo žydai. Jie taip pat nuomavo dvaro smukles ir malūnus valsčiaus kaimuose.
Buityje miestiečiai naudojo vietinių amatininkų darbo puodus, keptuves, lėkštes, dubenis, įrankius, apavą, rūbus. Nemažai indų buvo įvežama iš Prūsijos, daugiausia – Klaipėdos. Kai kurie gaminiai atkeliaudavo net iš Olandijos.
Nemažą dalį iš miesto gaunamų pajamų dvaro savininkai skirdavo valdos gerovei. Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 metais ėmėsi pertvarkyti miestą. Miesto valdymo nuostatuose vyskupas nurodė, kad „Karolštato miestas visas turi būti mūrinis”. Pirmiausia jis numatė mūrinius namus statyti aplinkui turgavietę ir Bažnyčios gatvėje. Jie turėjo būti statomi pagal iš anksto paruoštus ir suderintus projektus. Manoma, kad dalį namų galėjo projektuoti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, kuris 1793 metais sudarė vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio namų Kretingoje abrisus.
Mūrinių namų statybai paspartinti vyskupas įsakė šalia senosios dvaro plytinės pastatyti dar vieną, „kad iš abiejų plytinių per metus mažiausiai būtų pagaminama 3000000 plytų”.
Ne iš karto miestiečiai puolė vykdyti vyskupo nurodymų. Mūrinę statybą paspartino nuostoliai, patirti per 1788 metų gaisrus, po kurių iš 143 namų beliko tik keli mūriniai pastatai ties turgaviete ir 22 namai miesto pakraščiuose.
Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio rūpesčiu 1775 metais Edukacinė komisija atidarė Karolštate šešiametę akademinę mokyklą – pirmąją vidurinę mokyklą Vakarų Žemaitijoje. Jai vadovavo Edukacinės komisijos paskirtas prorektorius, o dirbo 6 mokytojai jėzuitai. Mokėsi nuo 100 iki 240 moksleivių. Dauguma jų buvo miestiečių ir valstiečių vaikai. 1793 metais mokykla perkelta į apskrities centrą Telšius.
1776 metais Karolštatui iškilo grėsmė netekti savivaldos, kadangi seimas nutarė panaikinti miestų Magdeburgo teises, palikdamas jas tik didžiausiems miestams. Privačiose valdose esančių miestų likimą turėjo nuspręsti patys savininkai. Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis pasinaudojo šia teise ir Karolštato magistratas 1785 metais tebeveikė.
Prasidėjus 1794 metų sukilimui, vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, kaip karaliaus Stanislovo Poniatovskio ir Rusijos imperatorės Jekaterinos II šalininkas, buvo suimtas ir Varšuvoje pakartas. Jo dvarus 1795 metais paveldėjo dukterėčia, austrų kunigaikščio Karolio de Lin našlė Elena Apolonija.
Lietuvą prijungus prie Rusijos, miestų savivaldos teisės buvo paliktos tik didiesiems miestams. Tokiu būdu Karolštatas neteko Magdeburgo teisių ir tapo paprastu didžiulės Rusijos imperijos miesteliu. Nebevartojamas daugiau ir Karolštato vardas. Miestelis, kaip ir šalia buvęs kaimas, oficialiai pradėtas vadinti tik Kretingos (rusiškai Кретингенъ) vardu.
1802 m. gyveno 555 žmonės, įsikūrė evangelikų liuteronų parapija. Nuo XIX a. pr. veikė parapinė mokykla, kuri 1836 m. suvalstybinta ir surusinta. Ją baigė Lietuvos istorikas S. Daukantas, 1808 m. minimas tarp geriausių mokinių. Vienuolyne gyveno žymus pamokslų sakytojas, botanikas, liaudies gydytojas, pranciškonų kunigas A. J. Pabrėža (1771-1849), I-sios lietuvių kalbos gramatikos autorius S. Grosas (1771-1835).
1861 m. mieste buvo 1616 gyventojų, 171 namas, muitinė, valdinė mokykla, 3 vandens malūnai, keletas vyno ir alaus daryklų, kalkių degykla ir stambiausias Telšių apskrityje plytų fabrikas. 1866 m. įsikūrė stačiatikių bendruomenė.
Kretingos dvaras 1875 m. tapo grafo J. Tiškevičiaus šeimos rezidencija. Jame 1878 m. pradėjo veikti I-ji Lietuvoje hidroelektrinė, 1882 m. – telefono linija, o 1898 m. – lietuviškas vaikų darželis.
1897 m. mieste buvo 3418 gyventojų (1646 katalikai, 1230 judėjų, 443 protestantai, 126 stačiatikiai).
1915 m. vokiečių karinė valdžia įkūrė Kretingos apskritį ir nutiesė Bajorų–Priekulės (Latvija) geležinkelį. 1917 m. kretingiškis provizorius V. Grudzinskas dalyvavo Lietuvių konferencijoje, išrinkusioje Valstybės Tarybą. 1918-1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavo per 300 savanorių, kilusių iš Kretingos krašto.
1923 m. mieste buvo 278 kiemai ir 2532 gyventojai. 1924 m. Kretinga gavo antraeilio miesto savivaldos teisę. Miesto reikalais rūpinosi 9 narių taryba. Jai vadovavo burmistras J. Paulauskas, o 1934 m. jį pakeitė T. Dambrauskas. Prie miesto buvo prijungta dalis dvaro, vienuolyno, Kretingsodžio ir Kluonalių kaimų žemių, suformuotas miesto parkas, įrengtas stadionas, 1932 m. nutiesta Kretingos-Telšių geležinkelio linija. 1931 m. mieste gyveno 4448, o 1938 m. – 6300 žmonių.
Tarpukariu Kretingoje veikė apskrities, valsčiaus ir miesto savivaldybių įstaigos, policijos nuovada, miškų urėdija, mokytojų kursai, 2 lietuvių ir 1 žydų pradinės mokyklos, privati žydų ir valdinė lietuvių progimnazijos, Vytauto Didžiojo Šventosios gimnazijos klasės, žiemos žemės ūkio mokykla, biblioteka, skaitykla, knygynas, muziejus, ligoninė, ambulatorija, 2 vaistinės, 2 spaustuvės, muitinė, 4 bankai, žvakių fabrikas, sacharino gamykla, arbatžolių fasavimo įmonė, saldainių, medaus ir sirupo dirbtuvės, kosmetikos laboratorija, skerdykla, aliejaus spaudykla, žuvų rūkykla, gintaro dirbtuvės, plytinė, lentpjūvė, 2 malūnai, elektros stotis, koklių, statybos, baldų ir kt. dirbtuvės, daug privačių krautuvių, vartotojų bendrovės parduotuvė.
1912-1949 m. Kretingos vienuolynas buvo Pranciškonų ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos centras. Pranciškonai pastatė gimnaziją, Lurdo grotą, Šv. Antano prieglaudos rūmus, įsirengė elektros stotį, spaustuvę, įkūrė individualių kotedžų rajoną Savanorių gatvėje.
1941-1952 m. į Rusijos gilumą iš Kretingos apskrities (rajono) buvo ištremta per 3200 žmonių. 1941 m. naciai sunaikino Kretingos žydų bendruomenę (per 1000 žmonių). 1941 m. birželio 26 d. gaisras sudegino didžiąją miesto dalį. Sovietiniam režimui 1945-1952 m. apskrityje priešinosi "Kardo" rinktinės partizanai. 1949 m. sovietų valdžia uždarė vienuolyną (1989 m. į Kretingą sugrįžę pranciškonai atnaujino savo veiklą).
Panaikinus apskritį ir valsčių, 1950 m. miestas tapo Kretingos rajono ir miesto savivaldybių administraciniu centru. Jame 1959 m. gyveno 9690, 1979 m. – 16197 žmonės.
1989 m. Kretinga turėjo 120 gatvių, kurių ilgis 50 km. Mieste stovėjo 1997 gyvenamieji namai (1205 mūriniai), gyveno 19200 žmonių, veikė per 40 įmonių, įstaigų ir organizacijų.
1990 m. išrinkta pirmoji nepriklausoma Kretingos miesto taryba. Jos pirmininku tapo A. Lisovskis, o pirmuoju miesto meru – A. Tamošauskas, kurį 1993 m. pakeitė P. Gliaubertas. 1995 m. miestas neteko savivaldos teisių, kurias perleido Kretingos rajono savivaldybei.
Šiandien Kretinga užima 1542 ha plotą. Joje gyvena per 22000 žmonių, veikia 3 darželiai-pradinės mokyklos, 2 vidurinės mokyklos, 2 gimnazijos, suaugusiųjų, meno ir sporto mokyklos, kultūros centras, E. Radžiaus teatras, vaikų dramos teatras "Atžalynas", viešoji M. Valančiaus biblioteka, muziejus, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, motobolo aikštynas, stadionas, keletas kavinių ir svečių namų, ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, vaikų globos namai, kelios vaistinės, veterinarijos įmonė ir vaistinė, autobusų ir geležinkelio stotys.
Dvasiniu miestiečių gyvenimu rūpinasi pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos vienuolynas, pirmasis Lietuvoje ir Baltijos kraštuose Šv. Klaros seserų vienuolynas, vienintelė Lietuvoje Švč. Jėzaus Širdies pranciškonių seserų misionierių vienuolija, o beglobius žmones ir vienišus senelius globoja ir prižiūri Labdaringųjų misionierių ordino seserys teresietės.
Mieste vyrauja smulkus ir vidutinis verslas, veikia keli stambūs prekybos centrai, vartotojų kooperatyvas, daug smulkių parduotuvių, 2 turgavietės. Stambiausia pramonės įmonė AB "Kretingos grūdai" gamina kombinuotus pašarus gyvuliams ir paukščiams, superka, parduoda, valo ir saugo grūdus. UAB "Kretingos žvėrininkystės ūkis" augina lapes ir audines, o UAB "Ostsee Fisch Kretinga" apdirba žuvį. Mieste veikia privačios įmonės ir akcinės bendrovės, kurios vykdo statybos darbus, apdirba medieną, gamina baldus, teikia transporto paslaugas, apdirba akmenį ir pan.
Savivaldybėje yra Kretingos muziejus, Vyskupo M. Valančiaus gimtinės (Nasrėnai), Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinės mokyklos istorijos muziejai, Orvidų sodyba muziejus (Gargždelėje).
Kretingos rajono naujienos
Ketinama įrengti šiuolaikišką priešgaisrinę signalizacijąPaskelbta: 05/24/2012 12:11 PM
Kretingos katalikų bažnyčioje bei vienuolyne dar šią vasarą ketinama įrengti šiuolaikišką priešgaisrinę signalizaciją, praneša "Pajūrio naujienos".
Paskelbta: 05/24/2012 10:50 AM
Kaip po smagios iškylos gamtoje neatsidurti ligoninėje?
Paskelbta: 05/24/2012 08:00 AM
Tyrimas: jaunimas nepakankamai rūpinasi savo ateitimi
Paskelbta: 05/24/2012 08:00 AM