LR valstybinių institucijų kontaktų ir naudingos informacijos tinklalapis | Valstybinės institucijos | Viešieji pirkimai | ES/NATO pirkimai | Naujienos | Naudinga informacija | LR įmonės |
Gegužės 24 d., Ketvirtadienis
En
RuKėdainių rajono savivaldybė
» Savivaldybės » Kėdainių rajono savivaldybė
» Vadovybė
» Taryba
» Kontrolės ir autdito tarnyba
» Administracija
» Seniūnijos
» Švietimo ir mokslo įstaigos
» Medicinos įstaigos
Kėdainių rajonas yra Lietuvos centre, Kauno apskrityje. Rajono centras – Kėdainiai.
Gyventojų skaičius - 63 559 (
Gyventojų tankumas - 38,6 žm./km²
Plotas - 1677 km²
Telefono kodas - 347
Rajone yra 1 miestas – Kėdainiai, 10 miestelių (Akademija, Dotnuva, Gudžiūnai, Josvainiai, Krakės, Pagiriai, Pernarava, Surviliškis, Šėta, Truskava), ir 534 kaimai.
Didžiausios gyvenvietės:
* Kėdainiai
* Josvainiai
* Vilainiai
* Vainotiškiai
* Pelėdnagiai
* Šėta
* Krakės
* Labūnava
* Akademija
* Dotnuva
Pirmieji gyventojai Kėdainių krašte apsigyveno dar akmens amžiuje. Pirmieji Kėdainių krašto vietoves XIV a. viduryje paminėjo vokiečių kronikininkai, aprašydami Vokiečių ordino riterių žygius į Nevėžio lygumą. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelio žemdirbių, gyvulių augintojų ir žvejų kaimo, kuris XIV a. pradžioje įsikūrė dešiniajame Nevėžio krante, toje vietoje, kur dabar plyti Didžiosios Rinkos aikštė.
Kėdainiai pradėjo augti nuo XV a. vidurio, amžiaus pabaigoje tapo regioninis prekybos centras. Nemažos įtakos Kėdainių augimui turėjo tai, kad jie nuo XV a. vidurio tapo didikų Radvilų nuosavybė. Radvilos, siekdami ekonominių ir politinių interesų, skatino savo valdų, taigi ir Kėdainių, ūkinę veiklą bei plėtrą. XV a. pabaigoje Kėdainiai minimi kaip vienas iš penkių Lietuvos miestų, prekiavusių su Hanza.
VI amžiuje Kėdainiai augo sparčiai. 1535 metais Kėdainiai tapo Žemaičių seniūnijos administracijos centru. uo 1549 metų jie tapo vienu pirmųjų reformacijos židinių Lietuvoje, nes tais metais miesto savininkė protestantė Ona Radvilaitė pakvietė į Kėdainius evangelikų kunigą ir leido jam pamokslauti Šv. Jurgio bažnyčioje. Nuo XVI a. II pusės iki XVIII a. I pusės Kėdainių savininkai buvo evangelikai reformatai, todėl ir miestas buvo protestantiškas.
1574 metais Kėdainiai vedybiniais ryšiais ir paveldėjimo teise perėjo Kiškų giminei ir jiems priklausė iki 1614 metų.
Kėdainių ekonomiką pagyvino 1568 metais Gardino seime suteikta teisė plėtoti prekybą Nevėžio upe, 1581 metais Varšuvos seime suteikta privilegija įsteigti uostą ir 1585 metais patvirtinti miesto amatininkų cechų nuostatai.
1590 metų balandžio 15 d Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises, kuriomis miestas gavo savivaldą.
1602 metais per Nevėžį pastatytas medinis tiltas sujungė abi miesto pusės.
XVII a. pradžioje Kėdainiai vėl tapo kunigaikščių Radvilų nuosavybė. Valdant Kristupui II Radvilai ir jo sūnui Jonušui, Kėdainiai gyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. Jų valdymo laikotarpis – XVII a. I pusė ir XVII a. vidurys – laikomas Kėdainių aukso amžiumi. Tuo laiku mieste buvo apie 500 namų, gyveno apie 4 tūkst. gyventojų, buvo 6 turgaus aikštės, 19 gatvių ir 8 skersgatviai. Miesto savininkai ir magistratas rūpinosi, kad mieste būtų statomi mūriniai namai, stogai dengiami čerpėmis arba malksnomis, gatvės grindžiamos ir nuolat tvarkomos. Jonušo Radvilos įsakymu kiekvienas atvykstantis į miestą turėjo atgabenti po akmenį. Prie pagrindinių kelių, vedusių į miestą stovėjo vartai, kuriuos naktimis saugojo iš miestiečių sudarytos sargybos, o atvykusieji buvo registruojami. Visi miestiečiai privalėjo dalyvauti piniginėse rinkliavose, karinėse pratybose ir eisenose. Mieste veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų: siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdėjų.
1627 metų rugpjūčio 24 d. Kristupas II Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto teises. ais pačiais metais kunigaikštis suteikė teisę Kėdainiuose kurtis atvykėliams ir leido jiems, nepraradus užgyvento turto, laisvai iš miesto išvykti. Mieste apsigyveno žydų, emigrantų iš Vokietijos ir Škotijos. Kėdainiuose gyveno žydai, kurie vertėsi amatininkyste, pinigų skolinimu, smulkia prekyba ir degtinės gamyba. Evangelikai liuteronai, greičiausiai atvykėliai iš Saksonijos ir Prūsijos, apsigyveno vakariniame miesto pakraštyje. Juos Kristupas II Radvila dešimčiai metų atleido nuo mokesčių. Po penkerių metų naujame rajone, pavadintame Jonušava, apsigyveno itin daug atvykėlių šeimų. Suteikus Jonušavai savivaldą, Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės - Senųjų Kėdainių, kurių pagrindą sudarė evangelikai reformatai, ir Jonušavos, vadinamųjų Naujųjų Kėdainių, kuriuose gyveno evangelikai liuteronai.
Rusų stačiatikiai įsikūrė pietinėje Kėdainių dalyje, prie Knypavos turgavietės. Evangelikai reformatai, kurių didelę dalį sudarė imigrantai škotai, įsikūrė centrinėje miesto dalyje, prie Didžiosios Rinkos aikštės. Kairiojoje miesto pusėje, vadinamoje Užnevėžiu, gyveno lietuviai ir sulenkėję lietuviai katalikai.
Kunigaikščiai Radvilos rūpinosi socialinėmis miestiečių reikmėmis, vargingiems gyventojams statė špitoles, našlaičiams namus, o paliegusiems ligonines. 1636 m. Kėdainiuose įsikūrė viena pirmųjų vaistinių Lietuvoje.
Kėdainių klestėjimą nutraukė 1654-1660 metų karas su Rusija ir Švedija. XVII a. pabaigoje atgyjantį miestą nusiaubė didelis gaisras. Per jį sudegė apie 100 namų, Šviesioji gimnazija ir gimnazijos biblioteka.
XVIII a. pradžioje Kėdainius nusiaubė Šiaurės karas. 1701 ir 1704 metais miestas buvo apsuptas švedų kariuomenės. Per 1704 metų apsiaustį švedai sugriovė Radvilų rūmus.
1709-1711 metais Kėdainiuose siautėjo maras.
XVIII a. viduryje Kėdainiuose pagausėjo gyventojų, padaugėjo pirklių ir matininkų.
XVIII a. pabaigoje žlugus Abiejų Tautų Respublikai, Kėdainiai, kaip ir kiti Lietuvos miestai neteko savivaldos.
1811 metais Kėdainiai atiteko grafo Stanislovo Čapskio nuosavybėn. Vietą dvarui naujasis miesto savininkas nusižiūrėjo ne mieste, buvusioje Radvilų dvarvietėje, o už miesto, prie Dotnuvėlės upelio. Ten, buvusiame palivarke, grafas pastatė nedidelius dvaro rūmus ir įkūrė dvaro sodybą. Grafo nurodymu Kėdainiams buvo palikta savivalda, bet ją 1817 metais Raseinių apskrities teismas panaikino. Nuo tų metų Kėdainiai tapo valsčiaus centru.
1831 metais Kėdainiai tapo vienu iš sukilimo prieš carinį režimą židinių Lietuvoje. Pralaimėjus sukilimui, karmelitų vienuolyno teritorijoje įsikūrė carinės kariuomenės dalinys.
1844 metais S. Čapskio sūnus Marijonas dvarvietę rekonstravo iš pagrindų: pastatė trijų aukštų mūrinius rūmus su įspūdingu keturių aukštų bokštu ir oranžerija, į šiaurę nuo rūmų įveisė peizažinį parką, praplatino Dotnuvėlės vagą ir įrengė tvenkinius. Už tvenkinių pastatė sūrių gamykla ir alaus daryklą.
Dvarą iš M. Čapskio carinė valdžia 1863 metais konfiskavo už dalyvavimą sukilime ir po trejų metų perdavė rusų armijos generolo, karo inžinieriaus, grafo Eduardo Totlebeno nuosavybėn. Tapęs dvaro savininku generolas tapo ir miesto savininku. Valdant jam, pagyvėjo ūkinis miesto gyvenimas: atgijo pramonė, buvo įsteigti odos ir kartono fabrikai, keli malūnai, plytinė, pieninė ir karietų dirbtuvės. Didelės reikšmės miesto augimui turėjo 1871 metais per šiaurinį pakraštį nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis, per kurį Kėdainiai buvo sujungti su Rusijos imperijos sostine Sankt Peterburgu ir kitais imperijos miestais.
1886 metais dvaras nuo miesto buvo atskirtas. Kėdainiai vėl atgavo savivaldą.
XIX a. pabaigoje Kėdainių daržininkai, daugiausia žydai, pradėjo auginti agurkus. Nuo tada Kėdainiai garsėja kaip agurkų augintojų kraštas.
918 metų vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, tų pačių metų lapkričio 11 d. Kėdainiai tapo apskrities centru ir buvo priskirti svarbiausių miestų kategorijai. Tapę apskrities centru, Kėdainiai augo ir plėtėsi.
Mieste buvo pastatyti modernios architektūros pastatai: apskrities ligoninė, gimnazija, bankas, “Dirvos” kooperatyvas, veikė odos dirbtuvės, 2 malūnai, elektrinė, gyvulių skerdykla, pieninė, daržovių ir vaisių perdirbimo įmonė, spaustuvė, kurioje 1926 metais pradėtas leisti laikraštis “Kėdainių garsas”. Mieste veikė apie 60 parduotuvių ir 100 smuklių.
1925 metais prie Apskrities valdybos įkurtas knygynas, tapęs viešąja biblioteka. 1923–1927 metais dvaro rūmuose veikė mokytojų seminarija. 1927 m. spalio 3 d. dvaro rūmuose įkurta Kėdainių aukštesnioji kultūrtechnikos mokykla. Baigusieji mokyklą įgydavo žemės matininkų, melioratorių ir tiltų statytojų kvalifikaciją.
1926 metais Kėdainiuose įkurta suaugusiųjų gimnazija. Mieste veikė amatų mokykla, žydų pradinė bei vidurinė mokyklos ir trys lietuvių pradinės mokyklos. 1930 m. Kėdainių apskrityje buvo įvestas privalomas pradinis mokslas. 1933 m. apskrityje veikė 107 mokyklos, kuriose mokėsi 10 119 mokinių.
1922 metais Kėdainiuose įkurtas Kraštotyros muziejus - vienas pirmųjų muziejų nepriklausomoje Lietuvoje.
1940 metų vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Kėdainių ekonominis ir visuomeninis gyvenimas apmirė. 1941 metų birželio 14 d. 378 miesto ir apylinkių gyventojai buvo ištremti į Sibirą. Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. naciai bei jų talkininkai sušaudė 2076 Kėdainių žydus, sunaikino per 400 metų gyvavusią žydų bendruomenę. 1944 metų liepos mėnesį, traukdamiesi iš Kėdainių, naciai susprogdino buvusius grafo E. Totlebeno rūmus ir daugelį moderniosios architektūros pastatų: gimnaziją, apskrities ligoninę, banką „Dirvos“ kooperatyvą.
1944-1953 metais Kėdainių apylinkėse vyko partizaninis karas prieš sovietų okupantus, veikė „Vyties”, Jungtinės Kęstučio, „Prisikėlimo” apygardų partizanai. 1941-1951 m. sovietai iš Kėdainių apylinkių į Sibirą ištrėmė 2160 gyventojų.
1944 metų rugpjūčio 2 d. į Kėdainius įžengė sovietų kariuomenė, prasidėjo antroji sovietų okupacija. Dėl gerų ir derlingų žemių Kėdainių rajonas buvo kolektyvizuotas sparčiausiai Lietuvoje. 1947 m. Dotnuvoje įkurtas pirmasis Marijos Melnikaitės vardo kolūkis, o po trejų metų rajonas buvo visiškai kolektyvizuotas.
Šeštuoju- septintuoju dešimtmečiais Kėdainiai tapo svarbiu Lietuvos pramonės centru: 1958 metais pradėjo veikti elektros aparatūros gamykla, 1963 metais chemijos kombinatas, 1971 metais biochemijos gamykla ir cukraus fabrikas. Miestas sparčiai augo, gausėjo ir gyventojų, jų 1972 metais buvo 23,6 tūkst.
Ūkio industrializacija ir kolektyvizacija turėjo neigiamų pasekmių istoriniam krašto paveldui. Augant gyventojų skaičiui, augo ir būstų poreikis, todėl senamiestyje išdygo tipiniai dviaukščiai pastatai, bažnyčios buvo paverstos sandėliais, sporto salėmis, o senieji apylinkių dvarai ir vienkiemiai suniokoti.
1988 metų liepos 26 d. Kėdainiuose ekologinio dviratininkų žygio per Lietuvą metu vėl suplevėsavo Lietuvos trispalvė, o tų pačių metų rugsėjo 15 d. miesto stadione įvyko pirmasis Sąjūdžio Kėdainių iniciatyvinės grupės steigiamasis susirinkimas.
1991 metų sausio 13 d. sovietinės kariuomenės agresijos metu Vilniuje žuvo du kėdainiškiai: Alvydas Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius.
Krašto ekonominiai santykiai ir nuosavybės formos pasikeitė 1990 metais kovo 11 d., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
1993 metais iš Kėdainių pasitraukė sovietų kariuomenė.
Dabar Kėdainiai - sparčiai augantis, modernus, europietiškas miestas.
» Vadovybė
» Taryba
» Kontrolės ir autdito tarnyba
» Administracija
» Seniūnijos
» Švietimo ir mokslo įstaigos
» Medicinos įstaigos
Kėdainių rajono savivaldybė
Kėdainių rajonas yra Lietuvos centre, Kauno apskrityje. Rajono centras – Kėdainiai.
Kėdainių rajono savivaldybės statistika
Gyventojų skaičius - 63 559 (
Gyventojų tankumas - 38,6 žm./km²
Plotas - 1677 km²
Telefono kodas - 347
Rajone yra 1 miestas – Kėdainiai, 10 miestelių (Akademija, Dotnuva, Gudžiūnai, Josvainiai, Krakės, Pagiriai, Pernarava, Surviliškis, Šėta, Truskava), ir 534 kaimai.
Didžiausios gyvenvietės:
* Kėdainiai
* Josvainiai
* Vilainiai
* Vainotiškiai
* Pelėdnagiai
* Šėta
* Krakės
* Labūnava
* Akademija
* Dotnuva
Kėdainių rajono savivaldybės istorija
Pirmieji gyventojai Kėdainių krašte apsigyveno dar akmens amžiuje. Pirmieji Kėdainių krašto vietoves XIV a. viduryje paminėjo vokiečių kronikininkai, aprašydami Vokiečių ordino riterių žygius į Nevėžio lygumą. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelio žemdirbių, gyvulių augintojų ir žvejų kaimo, kuris XIV a. pradžioje įsikūrė dešiniajame Nevėžio krante, toje vietoje, kur dabar plyti Didžiosios Rinkos aikštė.
Kėdainiai pradėjo augti nuo XV a. vidurio, amžiaus pabaigoje tapo regioninis prekybos centras. Nemažos įtakos Kėdainių augimui turėjo tai, kad jie nuo XV a. vidurio tapo didikų Radvilų nuosavybė. Radvilos, siekdami ekonominių ir politinių interesų, skatino savo valdų, taigi ir Kėdainių, ūkinę veiklą bei plėtrą. XV a. pabaigoje Kėdainiai minimi kaip vienas iš penkių Lietuvos miestų, prekiavusių su Hanza.
VI amžiuje Kėdainiai augo sparčiai. 1535 metais Kėdainiai tapo Žemaičių seniūnijos administracijos centru. uo 1549 metų jie tapo vienu pirmųjų reformacijos židinių Lietuvoje, nes tais metais miesto savininkė protestantė Ona Radvilaitė pakvietė į Kėdainius evangelikų kunigą ir leido jam pamokslauti Šv. Jurgio bažnyčioje. Nuo XVI a. II pusės iki XVIII a. I pusės Kėdainių savininkai buvo evangelikai reformatai, todėl ir miestas buvo protestantiškas.
1574 metais Kėdainiai vedybiniais ryšiais ir paveldėjimo teise perėjo Kiškų giminei ir jiems priklausė iki 1614 metų.
Kėdainių ekonomiką pagyvino 1568 metais Gardino seime suteikta teisė plėtoti prekybą Nevėžio upe, 1581 metais Varšuvos seime suteikta privilegija įsteigti uostą ir 1585 metais patvirtinti miesto amatininkų cechų nuostatai.
1590 metų balandžio 15 d Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises, kuriomis miestas gavo savivaldą.
1602 metais per Nevėžį pastatytas medinis tiltas sujungė abi miesto pusės.
XVII a. pradžioje Kėdainiai vėl tapo kunigaikščių Radvilų nuosavybė. Valdant Kristupui II Radvilai ir jo sūnui Jonušui, Kėdainiai gyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. Jų valdymo laikotarpis – XVII a. I pusė ir XVII a. vidurys – laikomas Kėdainių aukso amžiumi. Tuo laiku mieste buvo apie 500 namų, gyveno apie 4 tūkst. gyventojų, buvo 6 turgaus aikštės, 19 gatvių ir 8 skersgatviai. Miesto savininkai ir magistratas rūpinosi, kad mieste būtų statomi mūriniai namai, stogai dengiami čerpėmis arba malksnomis, gatvės grindžiamos ir nuolat tvarkomos. Jonušo Radvilos įsakymu kiekvienas atvykstantis į miestą turėjo atgabenti po akmenį. Prie pagrindinių kelių, vedusių į miestą stovėjo vartai, kuriuos naktimis saugojo iš miestiečių sudarytos sargybos, o atvykusieji buvo registruojami. Visi miestiečiai privalėjo dalyvauti piniginėse rinkliavose, karinėse pratybose ir eisenose. Mieste veikė 10 amatininkų cechų, kuriems priklausė apie 300 amatininkų: siuvėjų, puodžių, odminių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdėjų.
1627 metų rugpjūčio 24 d. Kristupas II Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto teises. ais pačiais metais kunigaikštis suteikė teisę Kėdainiuose kurtis atvykėliams ir leido jiems, nepraradus užgyvento turto, laisvai iš miesto išvykti. Mieste apsigyveno žydų, emigrantų iš Vokietijos ir Škotijos. Kėdainiuose gyveno žydai, kurie vertėsi amatininkyste, pinigų skolinimu, smulkia prekyba ir degtinės gamyba. Evangelikai liuteronai, greičiausiai atvykėliai iš Saksonijos ir Prūsijos, apsigyveno vakariniame miesto pakraštyje. Juos Kristupas II Radvila dešimčiai metų atleido nuo mokesčių. Po penkerių metų naujame rajone, pavadintame Jonušava, apsigyveno itin daug atvykėlių šeimų. Suteikus Jonušavai savivaldą, Kėdainiuose pradėjo gyvuoti dvi juridiškai įteisintos bendruomenės - Senųjų Kėdainių, kurių pagrindą sudarė evangelikai reformatai, ir Jonušavos, vadinamųjų Naujųjų Kėdainių, kuriuose gyveno evangelikai liuteronai.
Rusų stačiatikiai įsikūrė pietinėje Kėdainių dalyje, prie Knypavos turgavietės. Evangelikai reformatai, kurių didelę dalį sudarė imigrantai škotai, įsikūrė centrinėje miesto dalyje, prie Didžiosios Rinkos aikštės. Kairiojoje miesto pusėje, vadinamoje Užnevėžiu, gyveno lietuviai ir sulenkėję lietuviai katalikai.
Kunigaikščiai Radvilos rūpinosi socialinėmis miestiečių reikmėmis, vargingiems gyventojams statė špitoles, našlaičiams namus, o paliegusiems ligonines. 1636 m. Kėdainiuose įsikūrė viena pirmųjų vaistinių Lietuvoje.
Kėdainių klestėjimą nutraukė 1654-1660 metų karas su Rusija ir Švedija. XVII a. pabaigoje atgyjantį miestą nusiaubė didelis gaisras. Per jį sudegė apie 100 namų, Šviesioji gimnazija ir gimnazijos biblioteka.
XVIII a. pradžioje Kėdainius nusiaubė Šiaurės karas. 1701 ir 1704 metais miestas buvo apsuptas švedų kariuomenės. Per 1704 metų apsiaustį švedai sugriovė Radvilų rūmus.
1709-1711 metais Kėdainiuose siautėjo maras.
XVIII a. viduryje Kėdainiuose pagausėjo gyventojų, padaugėjo pirklių ir matininkų.
XVIII a. pabaigoje žlugus Abiejų Tautų Respublikai, Kėdainiai, kaip ir kiti Lietuvos miestai neteko savivaldos.
1811 metais Kėdainiai atiteko grafo Stanislovo Čapskio nuosavybėn. Vietą dvarui naujasis miesto savininkas nusižiūrėjo ne mieste, buvusioje Radvilų dvarvietėje, o už miesto, prie Dotnuvėlės upelio. Ten, buvusiame palivarke, grafas pastatė nedidelius dvaro rūmus ir įkūrė dvaro sodybą. Grafo nurodymu Kėdainiams buvo palikta savivalda, bet ją 1817 metais Raseinių apskrities teismas panaikino. Nuo tų metų Kėdainiai tapo valsčiaus centru.
1831 metais Kėdainiai tapo vienu iš sukilimo prieš carinį režimą židinių Lietuvoje. Pralaimėjus sukilimui, karmelitų vienuolyno teritorijoje įsikūrė carinės kariuomenės dalinys.
1844 metais S. Čapskio sūnus Marijonas dvarvietę rekonstravo iš pagrindų: pastatė trijų aukštų mūrinius rūmus su įspūdingu keturių aukštų bokštu ir oranžerija, į šiaurę nuo rūmų įveisė peizažinį parką, praplatino Dotnuvėlės vagą ir įrengė tvenkinius. Už tvenkinių pastatė sūrių gamykla ir alaus daryklą.
Dvarą iš M. Čapskio carinė valdžia 1863 metais konfiskavo už dalyvavimą sukilime ir po trejų metų perdavė rusų armijos generolo, karo inžinieriaus, grafo Eduardo Totlebeno nuosavybėn. Tapęs dvaro savininku generolas tapo ir miesto savininku. Valdant jam, pagyvėjo ūkinis miesto gyvenimas: atgijo pramonė, buvo įsteigti odos ir kartono fabrikai, keli malūnai, plytinė, pieninė ir karietų dirbtuvės. Didelės reikšmės miesto augimui turėjo 1871 metais per šiaurinį pakraštį nutiestas Liepojos–Romnų geležinkelis, per kurį Kėdainiai buvo sujungti su Rusijos imperijos sostine Sankt Peterburgu ir kitais imperijos miestais.
1886 metais dvaras nuo miesto buvo atskirtas. Kėdainiai vėl atgavo savivaldą.
XIX a. pabaigoje Kėdainių daržininkai, daugiausia žydai, pradėjo auginti agurkus. Nuo tada Kėdainiai garsėja kaip agurkų augintojų kraštas.
918 metų vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, tų pačių metų lapkričio 11 d. Kėdainiai tapo apskrities centru ir buvo priskirti svarbiausių miestų kategorijai. Tapę apskrities centru, Kėdainiai augo ir plėtėsi.
Mieste buvo pastatyti modernios architektūros pastatai: apskrities ligoninė, gimnazija, bankas, “Dirvos” kooperatyvas, veikė odos dirbtuvės, 2 malūnai, elektrinė, gyvulių skerdykla, pieninė, daržovių ir vaisių perdirbimo įmonė, spaustuvė, kurioje 1926 metais pradėtas leisti laikraštis “Kėdainių garsas”. Mieste veikė apie 60 parduotuvių ir 100 smuklių.
1925 metais prie Apskrities valdybos įkurtas knygynas, tapęs viešąja biblioteka. 1923–1927 metais dvaro rūmuose veikė mokytojų seminarija. 1927 m. spalio 3 d. dvaro rūmuose įkurta Kėdainių aukštesnioji kultūrtechnikos mokykla. Baigusieji mokyklą įgydavo žemės matininkų, melioratorių ir tiltų statytojų kvalifikaciją.
1926 metais Kėdainiuose įkurta suaugusiųjų gimnazija. Mieste veikė amatų mokykla, žydų pradinė bei vidurinė mokyklos ir trys lietuvių pradinės mokyklos. 1930 m. Kėdainių apskrityje buvo įvestas privalomas pradinis mokslas. 1933 m. apskrityje veikė 107 mokyklos, kuriose mokėsi 10 119 mokinių.
1922 metais Kėdainiuose įkurtas Kraštotyros muziejus - vienas pirmųjų muziejų nepriklausomoje Lietuvoje.
1940 metų vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Kėdainių ekonominis ir visuomeninis gyvenimas apmirė. 1941 metų birželio 14 d. 378 miesto ir apylinkių gyventojai buvo ištremti į Sibirą. Tų pačių metų rugpjūčio 28 d. naciai bei jų talkininkai sušaudė 2076 Kėdainių žydus, sunaikino per 400 metų gyvavusią žydų bendruomenę. 1944 metų liepos mėnesį, traukdamiesi iš Kėdainių, naciai susprogdino buvusius grafo E. Totlebeno rūmus ir daugelį moderniosios architektūros pastatų: gimnaziją, apskrities ligoninę, banką „Dirvos“ kooperatyvą.
1944-1953 metais Kėdainių apylinkėse vyko partizaninis karas prieš sovietų okupantus, veikė „Vyties”, Jungtinės Kęstučio, „Prisikėlimo” apygardų partizanai. 1941-1951 m. sovietai iš Kėdainių apylinkių į Sibirą ištrėmė 2160 gyventojų.
1944 metų rugpjūčio 2 d. į Kėdainius įžengė sovietų kariuomenė, prasidėjo antroji sovietų okupacija. Dėl gerų ir derlingų žemių Kėdainių rajonas buvo kolektyvizuotas sparčiausiai Lietuvoje. 1947 m. Dotnuvoje įkurtas pirmasis Marijos Melnikaitės vardo kolūkis, o po trejų metų rajonas buvo visiškai kolektyvizuotas.
Šeštuoju- septintuoju dešimtmečiais Kėdainiai tapo svarbiu Lietuvos pramonės centru: 1958 metais pradėjo veikti elektros aparatūros gamykla, 1963 metais chemijos kombinatas, 1971 metais biochemijos gamykla ir cukraus fabrikas. Miestas sparčiai augo, gausėjo ir gyventojų, jų 1972 metais buvo 23,6 tūkst.
Ūkio industrializacija ir kolektyvizacija turėjo neigiamų pasekmių istoriniam krašto paveldui. Augant gyventojų skaičiui, augo ir būstų poreikis, todėl senamiestyje išdygo tipiniai dviaukščiai pastatai, bažnyčios buvo paverstos sandėliais, sporto salėmis, o senieji apylinkių dvarai ir vienkiemiai suniokoti.
1988 metų liepos 26 d. Kėdainiuose ekologinio dviratininkų žygio per Lietuvą metu vėl suplevėsavo Lietuvos trispalvė, o tų pačių metų rugsėjo 15 d. miesto stadione įvyko pirmasis Sąjūdžio Kėdainių iniciatyvinės grupės steigiamasis susirinkimas.
1991 metų sausio 13 d. sovietinės kariuomenės agresijos metu Vilniuje žuvo du kėdainiškiai: Alvydas Kanapinskas ir Vytautas Koncevičius.
Krašto ekonominiai santykiai ir nuosavybės formos pasikeitė 1990 metais kovo 11 d., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
1993 metais iš Kėdainių pasitraukė sovietų kariuomenė.
Dabar Kėdainiai - sparčiai augantis, modernus, europietiškas miestas.
Kėdainių rajono naujienos
Į dailę atvedė japoniškų animacinių filmukų veikėjaiPaskelbta: 05/24/2012 11:26 AM
Prieš savaitę Kėdainių dailės mokyklos „Mini“ galerijoje buvo atidaryta personalinė šios mokyklos absolventės Dovilės PAKUTINSKAITĖS tapybos ir piešimo darbų paroda. Tai jau antroji jaunos menininkės ekspozicija.
Dotnuvos seniūnija nori didesnio dėmesio iš savivaldybėsPaskelbta: 05/24/2012 11:22 AM
Šią savaitę Seimo pirmininko pavaduotoja Virginija Baltraitienė, rajono meras Rimantas Diliūnas, administracijos direktorius Romualdas Gailiūnas lankėsi Dotnuvos seniūnijoje, susitiko su pagrindinių įstaigų, įmonių vadovais, aptarė pagrindines problemas. Ypač kreiptas dėmesys į seniūnijos gatvių, kelių būklę.
Atsikratykime nebevažiuojančių automobilių, apsaugokime gamtą nuo taršosPaskelbta: 05/24/2012 11:20 AM
Gegužės 21− birželio 30 dienomis Kėdainių rajono savivaldybėje, kaip ir visoje Lietuvoje, vyks akcija „Daugiau erdvės kiemuose“, kurios metu gyventojai raginami sutvarkyti savo kiemus, iš jų pašalinant senus, nebevažiuojančius automobilius.
