Valstybinės institucijos

En

Ru

Lietuvos valstybinių institucijų kontaktai. Čia galite sužinoti Jums reikalingos valstybinės institucijos darbuotojų kontaktinę informaciją. Ieškokite valstybinių institucijų sąraše, arba naudokitės paieškos langeliu. Paieška » Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija » Lietuvos Respublikos Seimas » Institucijos, atskaitingos Seimui » Lietuvos Respublikos Vyriausybė » Ministerijos ir departamentai » Institucijos prie LR Vyriausybės » Teismai » Prokuratūra » Advokatai » Notarai » Antstoliai » Apskritys » Savivaldybės » Lietuvos ambasados užsienyje » LR konsulinės atstovybės užsienyje » LR garbės konsulai » LR atstovybės tarptautinėse organizacijose » Užsienio šalių ambasados Lietuvoje » Užsienio šalių konsulinės įstaigos Lietuvoje » Tarptautinių organizacijų atstovybės Lietuvai » Lietuvos politinės partijos » Asociacijos » Draugijos » Sąjungos » Centrai » Fondai » Kitos organizacijos

www.ekg.lt

Elektrokardiograma (EKG) fiksuoja širdies bioelektrinius potencialus ir kartu su klinikiniais duomenimis leidžia diagnozuoti širdies veiklos pokyčius, stebėti patologinio proceso eigą, prognozuoti jo baigtis. Todėl ji yra vienas pagrindinių ir dažniausiai naudojamų tyrimo metodų.

Žmogaus elektrokardiogramą (EKG) pirmasis užrašė E. A. Šeferis (E. A. Schafer) 1880 m., panaudojęs B. Lipmano (B. Lippman) 1873 m. sukurtą kapiliarinį elektrometrą. EKG sudarė trys nedidelės amplitudės danteliai, registruojami širdies ritmo dažniu.

Klinikinės elektrokardiografijos pradžia laikomi 1903 m. Tais metais olandų fiziologas V. Einthovenas (W. Einthoven) žmogaus širdies bioelektriniams potencialams užrašyti panaudojo jautresnį styginį galvanometrą. Tačiau gautos EKG dantelių amplitudė buvo labai maža, nes registruojami kūno paviršiuje bioelektriniai potencialai nebuvo stiprinami. V. Einthovenas ir jo bendradarbiai sukūrė elektrokardiografijos terminiją, aprašė širdies bioelektrinių potencialų projekcijos į kūno paviršių dėsningumus standartinėse I, II, III derivacijose. Klinikinėje elektrokardiografijoje momentinio ir suminio vektoriaus sąvoka susijusi su F. Vilsono (F. Wilson) mokyklos 1920-1943 metų darbais. Momentiniai vektoriai, turintys dydį ir kryptį, leido suprasti EKG dantelių genezę įvairiais širdies bioelektrinių potencialų kitimo etapais. Be to, F. Vilsonas pagrindė diagnostinę unipolinių (VR, VL, VF) derivacijų vertę. Dar tiksliau širdies bioelektriniai potencialai pradėti registruoti sustiprintose unipolinėse galūnių (aVR, aVL, aVL), unipolinėse krūtininėse (V1-V9), bipolinėse V. Nebo (W. Nehb) trikampio (D, A, J) ir kitose papildomose derivacijose (H. H. Goldberg, S. M. Levis, 1950).

Ypač reikšmingi klinikinės elektrokardiografijos laimėjimai trečiajame šio šimtmečio dešimtmetyje, kai pagerėjo elektrokardiografų kokybė. Tuometiniai technikos laimėjimai skatino ir sąlygojo klinikinės elektrokardiografijos mokslo tiriamųjų darbų pažangą ir plėtrą.

Vėliau buvo atskleisti nauji širdies ritmo ir laidumo dėsningumai (tai intrakardiniai, kryptingai išsamūs elektrofiziologiniai tyrimai), pradėtos analizuoti EKG ir širdies autopsijos, EKG ir angiografinio tyrimo, EKG ir echokardiografijos ir kt. paralelės.

Tinklapis parengtas pagal monografijos "Klinikinė elektrokardiografija" (2000 m.) medžiagą

Monografijos autorius yra Zofija Ona Markienė - Šilinskaitė.

Įvertinimas: